O koks tu, kai nevaidini? Nijolė Lepeškaitė

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Koks geriausias būdas pradėti dieną?

– Tikrai ne kava (juokiasi). Reikia labai gerai išsirąžyti ir išsisportuoti, tada atsigauna kūnas ir gali pradėti gyventi.

– Svarbiausia gyvenimo pamoka, kurią išmokote?

– Būti pakančiam, kantrybės. To dar ne visai išmokau.

– Ar jums patinka, kai jus atpažįsta gatvėje?

– Niekada nepatikdavo, nes aš labai kritiškai save vertindavau ir man būdavo nemalonu, kai atpažindavo. Man visada atrodydavo, kad mane apšneka.

– Brangiausia dovana?

– Sūnus (šypsosi).

– Kuo labiausiai didžiuojatės?

– Didžiuojuosi savo tėvais, kurie jau išėję. Ir kurie taip sunkiai gyvendami išleido mus, vaikus, į mokslus. Niekada nei mama, nei tėvas nepriekaištavo, kad tapau aktore, nors tais laikais kaime požiūris į artisto profesiją nebuvo labai teigiamas. O dar tarp tikinčių žmonių... Užtai labai didžiuojuosi savo tėvais. Ypač mama, kuri buvo nepaprastai kantri. Fantastika tokius tėvus turėt. Tikrai.

Donato Stankevičiaus nuotr./Nijolė Lepeškaitė

– Kas jus labiausiai erzina?

– Mane labai erzina neteisybė. Neteisybė, melas. Ypač politikoje.

– Kas jus labiausiai džiugina?

– Kai pasako „ačiū“ ir apsikabina.

– Miestas ar kaimas?

– Kai ateina žiema, man labai smagu mieste, o vasarą man patinka kaimas. Mes turim sodybą kaime ir ten tokia ramybė, tokia tyla... Aplink sodybą yra miškas ir man tos pušys išvalo visas smegenis, viską taip sutvarko, kad jokių juodumų nelieka. O atvažiuoji į miestą ir vėl atrodo, kad plaktukas nusileidžia ant galvos. Man kaimas yra ir buvo fantastika, – buvau valkiozas vaikas, visus paupius ir avietynus apeidavau, nieko nebijodavau. Visa vaikystė surišta su kaimu, man ten viskas labai gera ir miela. Net nežinau, kaimas ar miestas – ir tas, ir tas. Miestas yra darbo vieta.

Donato Stankevičiaus nuotr./Nijolė Lepeškaitė

– Jeigu būtų galima sugrįžti į praeitį ir dar kartą nugyventi vieną savo gyvenimo dieną, kurią pasirinktumėte?

– Kai įstojau į konservatoriją, kai tekėjau, kai sūnus gimė... gyvenimiški dalykai. Trys įsimintiniausios datos.

– Didžiausias jūsų trūkumas?

– Savigrauža. Ne kaip artistės, o kaip žmogaus.

– Smagiausias daiktas, kurį kada nors radote?

– Vieną kartą radau pamestų pinigų Laisvės alėjoje. Žiūriu – vienas rublis, paėjus toliau – trys rubliai, dar toliau – penki. Aš apsidairiau galvodama, kad tyčia kas nors žiūri – ims ar neims. Bet aš pakėliau. Ėjau toliau ir niekas man nieko nesakė. (juokiasi) O vaikystėje esu užėjusi į didelę žemuogių pievą. Aš dar maža buvau, tai man atrodė, kad ten didžiulis žemuogynas, kur tieeek žemuogių... Tai tokios mano atsiminimų vizijos.

– Pas kokį žmogų norėtumėte pasisvečiuoti, jei galėtumėte rinktis iš viso pasaulio asmenybių?

– Pas popiežių.

– Ar geriau jaučiatės viena, ar tarp žmonių?

– Dažniausiai jaučiuosi geriau būdama viena. Tik kartais labai norisi draugijos, bet ta draugija man turi būti miela. Tarp svetimų žmonių nemėgstu būti.

Donato Stankevičiaus nuotr./Nijolė Lepeškaitė

– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?

– Konkretaus posakio neturiu, bet esu pareigos žmogus. Nevėluoti – labai svarbus dalykas. Pareiga – pirmoje vietoje. Aš nepasinaudojau nei vienu biuleteniu per 50 metų teatre. Ir sirgdama esu vaidinusi, ir netgi be balso.

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.