– Jeigu ne aktorystė, koks būtų buvęs kitas jūsų pasirinkimas?
– Neįsivaizduoju, kitų variantų nėra. Turiu keletą draugų: vienas architektas, kitas – skulptorius, buvo metas, kai su jais užsiimdavom įvairiausiomis statybomis, įrenginėjau savo šeimos namus. Nebent būčiau koks nors statybininkas, nes tada išmokau nemažai šio amato subtilybių.
– Didžiausias jūsų turtas.
– Šeima: vaikai, žmona. Artimieji, su kuriais gyvenu.
– Už ką esate dėkingas savo šeimai?
– Už tai, kad gerai jaučiuosi.
– Kas jums svarbu?
– Man svarbu būti sąžiningam, nemeluoti sau. Stengiuosi niekam nedaryti blogo. Žinoma, galbūt ne visada pavyksta, bet niekada neskaudinu tyčia.
– Geriau jaučiatės vienas ar tarp žmonių?
– Įvairiai. Jeigu reikia, galiu būti ir vienas, man tai nekelia problemų. Tik nemėgstu, kai būna daug žmonių.
– Kas jus labiausiai erzina?
– Kai po intensyvios dienos pavargstu, gali suerzinti ir paprasta smulkmena – kad ir neužsidegantis žiebtuvėlis. O iš esmės nėra, kad mane kas smarkiai pykdytų ir dėl to nematyčiau gyvenimo spalvų.
– Geriausias poilsis jums yra...
– Iškyla prie ežero su šeima ir draugų kompanija.
– Miestas ar kaimas?
– Priemiestis (šypsosi).
– Kas jums patinka Kaune?
– „Žalgirio“ arena, tačiau Kaunas – ne mano miestas. Nors aš čia gimiau, augau, gyvenu, bet su šiuo miestu neturiu jokio ryšio.
– Koks tada yra jūsų miestas?
– Kažkada buvo Vilnius, o dabar nežinau.
– Ar turit savo mėgstamiausią aktorių, aktorę?
– Daug jų yra, negaliu išskirti vieno ar kelių, nes kažką pamiršiu, nepaminėsiu. Šiuo metu Lietuvoje yra tikrai nemažai gerai dirbančių, įdomių aktorių. Iš jų galima daug ko išmokti, su jais malonu ir dirbti, ir bendrauti. Tai labai palaiko šioje profesijoje. Tik gaila, kad ne visi geri aktoriai turi galimybes iki galo atsiskleisti ir realizuoti save.
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Puiki, daug gražių prisiminimų. Tai mano tėvų nuopelnas.
– O koks yra pirmasis jūsų prisiminimas?
– Aiškiai atsimenu, kaip bijojau fotografuotis, nes galvojau, kad, kai mane nufotografuos, tai padarys keturkampį blyną, priplos prie sienos ir liksiu ten kabėti. Atrodė, kad gyvenimas tuo ir baigsis (juokiasi). Taip ir atrodau vaikystės nuotraukoje – verkiantis. Ta fotografija dar yra kažkur išsaugota.
– Svarbiausia pamoka, kurią išmokote.
– Gal dar išmoksiu.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
