VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA
– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl?
– Galbūt būčiau plaukikė. Esu augusi Ignalinoje ir mums buvo privalomas plaukimas. Šiame krašte daug ežerų. Kai vaikai būna kieme – mes būdavome ežere.
– Kokie jūsų pomėgiai?
– Jie susiję su vaikais. Kokie jų pomėgiai – tokie ir mano. Einam į kiną, einam pažaisti. Didžiausias pomėgis – leisti laiką gamtoje, pabūti vienai su savimi, pamedituoti. Labai mėgstu žiūrėti į jūrą – valandų valandas, kad ir kokia ji bebūtų.
Vasarą dažnai važiuojame į sodą, patinka nakvoti palapinėse. Labiau mėgstame aktyvų laisvalaikį.
– Už ką labiausiai esate dėkinga savo tėvams, savo vyrui?
– Tėvams – kad nieko nedraudė ir visada manimi pasitikėjo. Tai buvo besąlyginis pasitikėjimas. Vyrui taip pat esu dėkinga už palaikymą. Gal tos pačios vertybės: už laisvės pojūčio suteikimą.
– Mėgstate gaminti?
– Nelabai. Man gaminimas patinka tada, kai virtuvėje kažkas padeda. O vienai praleisti daug valandų prie puodų man atrodo bereikšmis laiko leidimas. Gaila laiko, praleisto vienai virtuvėje. Mes valgome paprastai ir daug energijos tam neskiriu.
– Iš ko susideda laimė?
– Mano laimė yra, jei mes visi esame sveiki, galiu būti su vaikais, vyru, mama, broliu. Labai paprasti dalykai.
– Šuo ar katė?
– Abu. Abu ir turime. Jie vienas kitą labai gerai papildo.
– Kokia jūsų mėgstamiausia daina?
– Negalėčiau įvardinti, nes vieną dieną viena, kitą – kita. O jei ir yra tokia, tai susiję su nostalgija. Muzika mano gyvenime svarbi, tačiau anksčiau ji užimdavo daugiau vietos. Kuo toliau, tuo labiau myliu tylą. O be to, dabar reikia dar ir trijų vaikų muzikas išklausyti.
– Koks jūsų įsimintiniausias sapnas?
– Aš tikiu, kad sapnai yra ateitis pranašai, jos detalės arba mūsų praeitos dienos, o gal praėjusių gyvenimų santrauka. Tai taip pat yra labai asmeniška.
– O kur praleidote šventes?
– Namuose, su šeima.
– Kokie žmonės jus įkvepia?
– Protingi, iš kurių aš galiu kažko pasimokyti, suvokti naujų dalykų, tai pat klystantys žmonės, kurie nebijo pripažinti savo klaidų, Mane įkvepia žmonės, kurie sugeba išklausyti.
– Pamoka, kurią išmokote?
– Svarbiausia pamoka, kurią išmokau, kad kartais likimą reikia atiduoti kažkam kitam. Jei vienos ar kitos situacijos negali išspręsti, ją reikia palikti tėkmei. Ir ji viską sutvarkys. Nepanikuoti, negalvoti, kad tai pabaiga.
– Kas jus labiausiai erzina?
– Niekas. Kuo toliau, tuo labiau manęs nebeerzina niekas. Aš manau, kad nereikia susireikšminti, ir jei tave kažkas erzina, tai reikia stengtis tai padaryti neerzinančiu dalyku, o galbūt tai tave gali kažko išmokyti.
Stengiuosi taip gyventi, kad man niekas nesugadintų nuotaikos, ir stengiuosi jos negadinti kitiems, nes neturiu tokios teisės.
– Kas jus labiausiai džiugina?
– Galima įvardinti daug dalykų. Jei kalbant apie prioritetus, tai vaikai. Kada jie tiesiog yra šalia, aš mėgstu žiūrėti, kai jie miega. Ir mane tai labai džiugina – jų nepriklausomybė, jų laisvė. Absoliutus tikėjimas viskuo.
– Kiek pinigų gana?
– Tiek, kiek jų ir uždirbu. Tiek ir gana.
O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kauno dramos teatre – po pertraukos sugrįžusio režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis