Iš tiesų, sunku, kai pagrindinis adresatas dažniausiai labai šykščiai gali atsiliepti mums suprantama kalba apie ką tik matytą, patirtą įvykį. Tuomet visi ima savaip interpretuoti jo reakcijas, vieni džiaugiasi „įsitraukusia publika“, kiti išgyvena dėl „dėmesio nelaikymo“. Bet kaip iš viso išsirinkti spektaklį vaikams?
Dirbdama teatre ir augindama du mažamečius, pirmiausia ir visada siūlau atkreipti dėmesį į nurodytą amžių.
Vilnius
1
„Dansema“
Labai tikslingai su pačiais mažiausiais dirba šokio kompanija „Dansema“. Kiek teko pastebėti, žinia apie jų spektaklius ir šokio užsiėmimus kūdikiams ir mažiausiems vaikams, sklinda neprastai ir žiūrovų netrūksta. „Dansema“ ne tik užpildo vis dar tuštoką teatro vaikams nišą, bet ir daro tą labai kokybiškai. Nuoširdžiai manau, kad pirmiems apsilankymams teatre teksto buvimas nėra reikalingas. Šokis, judesys, spalvų ir formų žaismas, kūdikį ar vaiką įtraukia kaip jam pažįstami žaidimai ir objektai, lengvai pratindami jį prie teatro estetikos ir suvokimo.
Juk jiems konceptas „sėdžiu ir žiūriu“ paprasčiausiai dar nėra suprantamas.
Pirmiausiai siūlyčiau rinktis spektaklius, kurių metu vaikai gali judėti erdvėje, ypač mažiausieji. Juk jiems konceptas „sėdžiu ir žiūriu“ paprasčiausiai dar nėra suprantamas. Tuomet ir reikėtų atkreipti dėmesį į amžių. Kūdikiams skirti spektakliai dažnai turi labai tikslius rėmus, tarkime 4–24 mėnesių, 6–18 mėnesių, 8–18 mėnesių. Iš vienos pusės amžius detaliai nurodomas, grubiai tariant, dėl to, „ką ir kiek“ žmogus šiuo gyvenimo etapu geba suvokti, kita vertus, kartais yra svarbu tai, ar vaikas dar tik šliaužo, ar sėdi, ar jau gali vaikščioti, ropoti, nes tai nulems, kaip laisvai jis galės į spektaklio vyksmą įsilieti savarankiškai.
Savarankiškumas teatre, mano nuomone, yra labai svarbus. Kiekvienas žiūrovas (ir jauniausias, ir vyriausias) spektaklio metu turi jaustis saugus savo suvokime, dėmesį kreipti (nors ne 100 proc. išlaikyti) į scenoje vykstantį veiksmą ir leisti savo fantazijai laisvai suprasti, interpretuoti matomus vaizdus ir girdimus garsus (kaip ir tekstą).
„Dansemos“ spektakliuose gražiai dera saugi erdvė, kurioje pagal ramiai ir aiškiai nustatomas taisykles vaikas yra laisvas įsitraukti tiek, kiek jam yra drąsu, tiek, kiek jį paveikia kūryba. Tuo pat metu, jis visada gali atsitraukti ir vėl saugiai, per atstumą stebėti veiksmą iš jį globojančio glėbio.
„Dansemos“ repertuare šiuo metu galima rasti spektaklių vaikams iki 10 metų amžiaus, repertuarą ir gastroles sekti geriausia jų svetainėje, o spalio 9 d. Menų spaustuvėje vyks jų 15-ojo gimtadienio šventė, kviečianti ne tik esamus gerbėjus, bet ir naujus draugus.
2
„Pradžia“ / „Vėjų teatras“
Panašaus amžiaus publiką aprėpia ir teatras „Pradžia“. Labai sąmoningai įtraukiu šią rekomendaciją dėl vietos – "Ogmios miestelio", juk ypač su mažiausiais vaikais keliaujant svarbi kiekviena minutė, o patogus parkingas – visuomet privalumas. Tad štai teatras ne miesto centre. Tiesa, su jo repertuaru nesu susipažinusi taip išsamiai, kaip prieš tai minėtos „Dansemos“, todėl rekomenduodama išskirčiau režisierės Eglės Kižaitės spektaklius mažiausiems.
Jos spektakliai taip pat išlaiko įtraukiančią struktūrą, kurioje pirmąją dalį vaikai stebi, o antrojoje yra pakviečiami žaisti kartu.
„Vėjų teatro“ įkūrėja stato spektaklius vaikams ir jaunimui, o jos mokytojas – „Keistuolių teatro“ vadovas Aidas Giniotis. Gerai pažinusi vieno sėkmingiausių visos šeimos teatrų Lietuvoje veikimo principus, E.Kižaitė tikslingai ir tolygiai darbuojasi būtent šioje srityje. Jos spektakliai taip pat išlaiko įtraukiančią struktūrą, kurioje pirmąją dalį vaikai stebi, o antrojoje yra pakviečiami žaisti kartu. Kaip nurodo ir aprašymai, čia taip pat svarbu atkreipti dėmesį į nurodytą amžių, nes naudojami objektai per mažiems žiūrovams gali būti pavojingi.
Bet kuriuo atveju, vesdami vaikus į dramos teatrui artimesnės specifikos spektaklius, būkite atidūs ir supratingi jų reakcijai. Čia galima tikėtis daugiau garsinių sprendimų, kurie kai kuriems gali tapti ir dirgikliais. Taip pat atsiranda tekstas, į kurį vaikai nebūtinai nori kreipti dėmesį. Pati dažnai stebiu savo vaikus spektaklių metu ir stengiuosi suprasti, ar jų dėmesys nukrypsta dėl nuovargio, ar nedominančio turinio, jiems išsigandus, aiškinamės, kas tiksliai buvo baisu, o staiga grįžus dėmesiui į sceną, įsimenu, kas juos įtraukia atgal... Ir nors daugelis dalykų atrodo tokie savaime suprantami, ar abstraktūs, tai padeda ne tik suprasti, kad domina vaikus, bet ir nenuobodžiauti pačiam.
Jei vaiko dėmesys kuriam laikui nusimuša tai nebūtinai reiškia, jog jam neįdomu ir reikia jį dominti, juk ir patys teatre kartais nukeliaujate paskui savo mintis.
Labai dažnai tenka girdėti ir matyti nuobodžiaujančius tėvus, besiskundžiančius spektakliu, tačiau turime prisiminti, kad vaikams suvokimui reikia daugiau laiko ir tai, jog kūrėjai jį suteikia, nėra minusas. Kitas dalykas, jei vaiko dėmesys kuriam laikui nusimuša tai nebūtinai reiškia, jog jam neįdomu ir reikia jį dominti, juk ir patys teatre kartais nukeliaujate paskui savo mintis.
3
Vilniaus teatras „Lėlė“
Kalbant apie išgąstį – lėlių teatras. Tikrai daug kas iš vaikystės turim įvairių prisiminimų iš šio tipo spektaklių. Vilniaus „Lėlė“ pastaruosius kelerius metus tikrai stengėsi plėsti savo repertuarą taip, kad čia ateiti galėtų ir mažiausi, ir vyriausi žiūrovai. Viena vertus, jie nebenori būti „tik vaikų teatru“, kita vertus, reikia spektaklių, kuriuose jaukiai jaustųsi ir mažiausi.
Iš tokių, vienu sėkmingesnių bandymu išskirčiau spektaklį „Apie pasaulį“. 45 min trukmės pasakojimas apie gamtos cikliškumą vyksta ant Didžiosios scenos grindų, „atgyjant“ vis kitai žemės kilimo daliai. Nors profesine akimi pastabų turėčiau, bet šį kartą pasidalinsiu asmenine patirtimi. Vaikai šiame spektaklyje įtraukiami ramiai, per daug neskatinami aktorių, gana lengvai seka istoriją ir veiksmą, o svarbiausia, spektaklio metu supranta, kad lėlių teatras – ne tik Lėlės, o visi scenoje atgyjantys objektai. Todėl drąsiai rekomenduočiau šį 1–5 metų auditorijai skirtą spektaklį pirmajam apsilankymui.
Na, o planuojant tolimesnius apsilankymus, nepagailėkit laiko panaršyti repertuaro ir spektaklių aprašų, prie kai kurių yra ir trumpi vaizdo įrašai. Estetika – labai svarbi ir jautri dalis šiame potyryje ir kuo vyresnei auditorijai skiriamas spektaklis, tuo ji darosi išraiškingesnė, o gal ir aštresnė. Todėl neskubėkite spręsti apie spektaklį iš jo pavadinimo, ar literatūros kūrinio, pagal kurį jis sukurtas. Patiriant spektaklį bus svarbu ne tik „kas“ pasakojama, bet ir „kaip“.
4
„Brangusis atrakcionų parko dėde!“
Viena neabejotinai profesionaliausių teatro vaikams kūrėjų Lietuvoje – Olga Lapina. Pirmasis jos spektaklis, kurį rekomenduočiau, tai jau ilgą laiką Vilniaus mažajame teatre rodomas „Brangusis atrakcionų parko dėde!“ pagal Tovės Jansson Trolių Mumių istorijas. O.Lapina – ne pirma šiame sąraše kūrėja, už darbą vaikų teatre apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, tačiau ji yra viena pirmųjų režisierių, Lietuvoje pradėjusi nagrinėti ir vystyti kitokį teatrą mažiesiems. Juk T.Jansson yra iš tų rašytojų, kurie su vaikais kalba ir visai „ne vaikiškomis“ temomis, tačiau tai visiškai neišgąsdina jaunojo adresato.
Nors teatras nurodo, jog šis spektaklis skirtas 3–11 metų amžiaus vaikams, aš mieliau į jį eičiau bent su 5-erių, gal 4-erių metų vaiku. Čia teksto dar daugiau ir vaikui įdomu bus tada, kai jis jau sugebės ne tik valandą sėdėti vienoje vietoje, bet ir nepamesti istorijos linijos. Žinoma, viską gaubia šilta Marijaus Jacovskio scenografija ir aktorių atliekama muzika, tad išsigąsti neturėtų niekas.
Beje, grįžtant prie pasirinktos literatūros, „Brangusis atrakcionų parko dėde!“ pasakoja apie kitokio žmogaus priėmimą, nesiekiant jo paversti „tokiu, kaip visi“. Tad matote, kiek sudedamųjų jau turi atskirti ir sudėti mažasis žiūrovas tam, kad galėtų savarankiškai stebėti kūrinį. Ir taip, visi vaikai auga skirtingai ir mes, tėvai, dažnai net pervertinam jų galimybes, sakydami, kad „mano vaikas jau supranta“. Galbūt būname teisūs, bet kartais, neužmetant visos edukacinės naštos ant svetimų pečių, prieš renkantis spektaklį galima savęs paklausti, ar jo siūloma tema patys jau galėtumėme kalbėtis su savo vaikais tikėdami, kad jie mus bent kiek supras?
Lygiai taip pat nebijokite teatro pasitelkti į pagalbą ir vaiko pasaulyje atsiradus, pavyzdžiui, mirties temai, galima vėl grįžti į „Lėlės“ teatrą, pasidomėti Jūratės Trimakaitės spektakliu „Antis, Mirtis ir tulpė“.
5
„Ilgoji pertrauka“
Per posūkį atgal į „Lėlę“, prisiminiau šį teatrą ir O.Lapinos kūrybą jungiantį Milošą Macoureką. Čekų poetas įkvepia ryškiems ir įtraukiantiems vaizdiniams. „Lėlėje“ pagal jo istorijas spektaklį kūrė kino ir teatro režisierius Mikas Žukauskas, o O.Lapina autorių pristatė „Keistuolių teatre“. Jos „Ilgoji pertrauka“ – spektaklis, skirtas mokyklinio amžiaus vaikams nuo 7 metų. Puikaus dueto su scenografe Renata Valčik dėka, mokykla tampa lyg nespalvoto kino patirtimi, kuri balansuoja tarp mielo absurdo ir lengvo siaubo.
Kalbant apie patį „Keistuolių teatrą“, jame auga jau nežinia kelinta teatro mėgėjų karta. Visgi čia dažniausia specifika tampa spektakliai visai šeimai, kas, mano galva, automatiškai reiškia, jog vaikai iki 4–5 metų vargu ar galės džiaugtis reginiu kartu. Ironija skirta tėveliams, didelis tempas – vyresniųjų dėmesiui išlaikyti ir nemažas garsas, transliuojantis tiek kalbamus tekstus, tiek karaokės efektą keliančias dainas gali sukelti per daug erzelio jauniausiems. Tiesa, galbūt namuose juos atskirai gali pradžiuginti „Spotify“ sukelti „Keistuolių“ garso įrašai ne tik iš šio teatro klasika tapusių spektaklių, bet ir naujų kūrinių.
6
„Mamulė Mū“
Jei jau kalbam apie muziką, matyt, pats laikas prisiminti ir operą. Žinau, kad visi, nepaisant rekomendacijų ar draudimų, lankysitės Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tarp pastaruoju metu pagausėjusių spektaklių vaikams ir jau žinomų klasikos pasirinkimų, atkreipčiau dėmesį į „Mamulę Mū“. Tai yra jaunos režisierės Agnės Ambrozaitytės-Šumilės darbas 5–10 metų vaikams. Mano jaunesniajam premjeros metu buvo treji ir labai didelių problemų stebint spektaklį neiškilo, na, išskyrus, kiek ilgoką trukmę.
Nepabijosiu pasakyti, kad „Mamulė Mū“ tiks jautresniems, ramesniems vaikams.
Nepabijosiu pasakyti, kad „Mamulė Mū“ tiks jautresniems, ramesniems vaikams. Čia neskubant, spėjant pasidžiaugti subtiliomis ir be galo gražiomis Alisos Rūtos Stravinskaitės ir Miko Žukausko vaizdo projekcijomis, stebime ir kartu su Karve svajojame tol, kol įvyksta neįmanomi dalykai. Tiesa, geriausia spektaklį žiūrėti iš artimesnių eilių parteryje, esant šalia pagrindinių veikėjų ir nediduko, Sigito Mickio muzikinį kūrinį atliekančio, orkestro.
7
„Raudonkepurė“
Norėtųsi čia pridėti ir Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, tačiau kol neatverta Didžioji salė, sunku pasakyti, kiek kūrinių vaikams (o jų čia ir taip nedaug) išliks jo repertuare. Kol kas galima paminėti „Raudonkepurę“ (rež. Paulius Tamolė) pagal Joëlio Pommerato tekstą. Tai kitokia Raudonkepuraitė, ir kiek kitoks dramos teatras.
Viena vertus, jei peržvelgtume kelią per šias rekomendacijas, įtraukiantis ir scena su žiūrovu besidalinantis teatras jau tapo kasdienybe. Kita vertus, „Raudonkepurė“ imasi jungti ir skirtingas išraiškas, ir skirtingų patirčių aktorius. Spektaklio finale net negali pasakyti, ar tik stebėjai, ar buvai pasakojimo dalyviu. O svarbiausia, kad yra kada papiešti ant LABAI didelio popieriaus lapo.
Gaila, bet teatro puslapyje neradau nurodyto amžiaus limito, bet įtariu, jog „visai šeimai“ taikomas kūrinys, šiuo atveju turėtų kviesti žiūrovus nuo 5 metų.
8
„Me Two / Savoj krūvoj“
Ir kad ir kaip skųstis galime dėl to, kad nėra teatro vaikams pasirinkimas toks didelis, dar prasčiau yra su teatru paaugliams. Ne veltui gerai žinomi šiuolaikinio ir urban šokio atstovai „Low Air“ pataikė tiesiai į dešimtuką su spektakliu „Me two / Savoj krūvoj“ (chor. Airida Gudaitė, rež. Jonas Tertelis). Kurtas kartu su „Low Air“ šokių mokyklos mokiniais, spektaklis ne tik pelnė 2021 m. Auksinį scenos kryžių kaip „Geriausias metų spektaklis vaikams ir jaunimui“, bet ir nenustoja keliauti po gastroles tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Ir vėl šokis, fizinė, kūno kalba imasi iniciatyvos tada, kai žodžiu save išreikšti sunku. Kaip sako kūrėjai, tikslas buvo kalbėti apie paauglystę ne suaugusiųjų, o paauglių kalba. Rezultatas – spektaklis, kaip jausmas ar buvimas taip sunkiai nupasakojamame bręstančio žmogaus pasaulyje, jo mintyse, išgyvenimuose ar tiesiog kambaryje. Čia kviečiama publika nuo dvylikos metų, bene jautriausio paauglystės pradžios amžiaus. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad šiai publikai skirtų darbų Lietuvoje – išskirtiniai vienetai.
Kaunas
9
„Pasaulėliai“
Nors daugelis teatrų vaikams nemažai gastroliuoja, smagu kažką žinoti ir savo mieste. Kauno Lėlių teatre galima ieškoti Birutės Banevičiūtės „Pasaulėlių“, skirtų 10–24 mėnesių mažyliams. Daug apie spektaklį nepasakosiu, nes jo autorė – „Dansemos“ įkūrėja, tad visi atsakymai slypi pirmame šio teksto punkte.
Tuo tarpu Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukauptas ne toks jau menkas repertuaras jauniesiems. Vienas naujausių ir teatro profesionalų dėmesį taip pat patraukęs – „Emilių Emilis“ (rež. Augustas Gornatkevičius), taip pat skirtas retai kada minimai 8–12 metų amžiaus grupei.
Klaipėda
10
„Lumi“
Nuvykusi į Klaipėdą taip pat pirmiausiai rinkčiausi šokio kūrėjus. „Šeiko šokio teatras“ ir jo vadovė Agnija Šeiko kūryboje jauniausiems vadovaujasi geriausiomis praktikomis: atidžiai nurodo žiūrovų amžių, jauniausius įtraukia į veiksmą, kurio neperkrauna „triukais“. Štai nuo 0 iki 12 mėnesių kūdikiams skirtas „Lumi“ (autorė Dalija Acin Thelander) veikia kaip instaliacija, į kurią galima ateiti bet kuriuo jos veikimo metu, priklausomai nuo jūsų maitinimo, miego ir viso kito gyvenimo ritmo.
Peržvelgę repertuarą, šokio teatre rasite spektaklius skirtus 3–10, 7–12 metų vaikams, taip pat ir paaugliams nuo 12 metų ir t.t. Beliks tik išsirinkti tinkamiausią jums ir jūsų vaikui.
