Puiki dramaturgija, nesenstanti muzika, šmaikščios intrigėlės, o svarbiausia – žavi ir viltinga meilės istorija gundo vėl ir vėl sugrįžti prie šio kūrinio. Tad nenuostabu, kad operetės tradicijas puoselėjantis teatras į savo repertuarą melodramą „Silva“ įtraukia jau penktąjį kartą, o ji, toje pačioje scenoje perteikiama skirtingais režisūriniais sprendimais, muzikinės partitūros interpretacijomis ir įvairiaspalve atlikėjų menine raiška, suskamba vis naujai. Šį kartą spektaklį stato labai moteriška kompanija – režisierė Rūta Bunikytė, dailininkė Kotryna Daujotaitė ir choreografė Inga Briazkalovaitė. Vyriškoji atsvara tarp statytojų – dirigentas Virgilijus Visockis, beje, daugiau nei dešimtmetį vadovavęs paskutiniojo „Silvos“ spektaklio muzikiniam veiksmui.
Režisierės Rūtos Bunikytės teigimu, svarbiausias tikslas yra papasakoti dramatišką ,,Čardašo karalienės“ istoriją taip, kad joje atsirastų ir netikėtų momentų: „Meilės jausmas nepavaldus laikui, jam neegzistuoja jokie dėsniai, taisyklės ar instrukcijos, tačiau jis yra viena svarbiausių mūsų būties sąlygų. „Silva“ – labai gerai žinoma operetė, ne kartą rodyta Kauno muzikiniame teatre, tad žiūrovai jau žino, kaip viskas buvo ir kaip turi būti. Tačiau kiekvienas režisierius tą pačią istoriją mato savaip. Juk ir skaitydami tas pačias knygas vizualizuojame jas skirtingai, nes skiriasi mūsų gyvenimo patirtys, vaizduotės lakumas. Šiame spektaklyje siekiau išryškinti pagrindinių herojų gyvenimo aplinką. Juk tai, ką darome, su kuo bendraujame, kur gyvename, kuria ir mus pačius. Todėl kviečiu įdėmiau pažvelgti į operetės herojų gyvenimą, susipažinti ir su jų sociumu. Čia gims nauji veikėjai, naujos mažos istorijos, ir kiekvienas kadras (kaip ir realiame gyvenime) – ne vienaplanis. Centre – įsimylėjusi porelė, už jų – laikraštį skaitantis senolis, o tolumoje – dešimtys į darbą skubančių žmonių. Tai, kas bus matoma scenoje, priklausys nuo žiūrovų susikoncentravimo taško. Taigi ši „Silva“ – pilna matomų ir nematomų herojų, siekiančių atrasti meilę dinamiškame 1935-ųjų gyvenime.“
Spektaklio dirigentas V.Visockis turi ypatingą santykį su šiuo I.Kalmano kūriniu: „Prieš 25-erius metus dirigavau pirmajai operetei Muzikiniame teatre ir savo gyvenime – „Silvai“.“ Per ilgus metus dirigentui teko dirbti su ne viena ,,Čardašo karalienės“ artistų karta, kai kurie jų pasirodys ir šiame pastatyme. „Žaviuosi jaunaisiais solistais, atnešančiais naujų spalvų į spektaklį, kuris man yra toks brangus“, – pripažino dirigentas. – „Operetės žanras – gana aikštingas, kelia nemažai iššūkių. ,,Silva“ yra žymiausias I. Kalmano kūrinys, ir vien šis pavadinimas visos Europos klausytojams sukelia daug simpatijų ir lūkesčių.“
Varjetė artistę Silvą, pamilusią kunigaikštį Edviną, įkūnys trys teatro solistės: Raminta Vaicekauskaitė, Marija Arutiunova ir Ieva Goleckytė. Skirtingos jų patirtys lems, kad Silva į sceną žengs vis kitokia. Tačiau žiūrovų visame pasaulyje pamilta artistė išliks temperamentinga, ryžtinga, nebijanti kovoti dėl mylimojo. Silvos vaidmenį 1992 m. pastatymo spektaklyje vaidinusi R.Vaicekauskaitė neabejoja, kad šį kartą pavyks atskleisti dar daugiau ,,Čardašo karalienės“ spalvų: „Anuomet dar neturėjau tiek patirties, tad mano Silva buvo gana kukli. Manau, kad dabar esu pakankamai subrendusi atskleisti herojės įvairiapusiškumą.“
„Jeigu režisierė nebūtų suteikusi kūrybinės laisvės, nepavyktų tinkamai išpildyti vaidmens,“ – repeticijų įspūdžiais dalijasi kita pagrindinio vaidmens atlikėja I.Goleckytė. Jos nuomone, režisierės sprendimas Silvos istoriją pateikti kitaip nei iki šiol buvo labai sveikintinas. „Žmonės myli šią operetę, joje skambančią muziką drąsiai vadinu klasikiniais hitais, jie dažnai skamba koncertuose, muzika puikiai atpažįstama. Džiugu, kad publika turės progą pamatyti ,,Čardašo karalienę“ mūsų akimis.“ M.Arutiunova pastebėjo, kad šis ,,Silvos“ pastatymas šiek tiek primena miuziklą ir stropiai neseka tradiciniais operetės principais. ,,Spektakliui netrūks mažesnių istorijų, smulkių pasakojimą kuriančių personažų, pokštų, kas ir būdinga operetei. Kita vertus, visi įpratę matyti ,,Čardašo karalienę“ su tautiniais rūbais, pūstais sijonais, o šįkart pasirodysime gana atvirais kostiumais, veiksmas netgi kiek primins senuosius Holivudo filmus,“ – džiaugiasi jaunoji dainininkė, kuriai tai pirmasis pagrindinis vaidmuo operetės žanro spektaklyje.
Kauno muzikiniame teatre „Silva“ turi gražią pastatymų istoriją. Pirmą kartą rampos šviesą operetė išvydo sunkiu pokario metu – 1946 m., antrąkart – 1959 m. (veikalą režisavo operetės meistras R.Andrejevas), trečiasis „Silvos“ spektaklis pastatytas 1978 m., o ketvirtasis – 1992 m.
Operetės melodraminis siužetas atspindi vieną ryškesnių to meto socialinio gyvenimo aktualijų – konfliktą tarp ryškios asmenybės ir snobizmu persmelktos visuomenės, tarp varjetė artistės Silvos ir aristokratų elito, niekinančio sceninį amatą. Kaip ir būdinga žanrui, audringa meilės istorija apipinta smagiais ir intriguojančiais pokštais. Siužetas turi realiais faktais grįstą pagrindą: pagal to meto statistinius duomenis, rinktus nuo XVIII amžiaus, įspūdingas skaičius Austrijos-Vengrijos kunigaikščių, grafų ir baronų buvo susituokę su aktorėmis, dainininkėmis ir varjetė šokėjomis.
