– Niujorkas – šurmuliuojanti kultūrinė ekosistema, kurioje esama visko. Kokia vieta tenka Niujorko miesto operai?
– Niujorko miesto operą 1943 m. įkūrė tuometis miesto meras italas Fiorello LaGuardia. Jis norėjo operos, skirtos žmonėms. Niujorko miesto opera turėjo tapti žmonių opera. „Metropolitan Opera“ tuo metu lankė tik labai turtingi žmonės, nes bilietai ten buvo nepaprastai brangūs. Niujorkui reikėjo visiems prieinamos operos kompanijos.
Pirmasis mūsų pastatymas buvo „Toska“, nes, norint įsitvirtinti rinkoje, teko imtis populiaraus veikalo. Vis dėlto Niujorko miesto opera nuo pat pradžių ieškojo įdomesnių kūrinių, siekė pagelbėti jauniems solistams, statė naujas operas, amerikiečių autorių kūrinius. Tiek anksčiau, tiek dabar pristatome daugiau JAV kompozitorių premjerų nei bet kuris kitas šalies operos teatras. Paklojome karjeros pamatus daugeliui operos žvaigždžių, pavyzdžiui, Plácido Domingo, Beverly Sills, José Carreras, Carol Vaness ir daugeliui kitų.
Atėjęs į šį teatrą, nutariau imtis iniciatyvų, kurios leistų išlikti aktualiems, bet kartu atskirtų mus nuo „Metropolitan Opera“. Nestatysime „Bohemos“, nes ten yra didžiulis, labai garsus Franco Zeffirelli pastatymas. Ko imtis mums? Statyti „Merginą iš Vakarų“ ar tokias mažiau žinomas operas, kaip Danielio Catano „Florencija Amazonėje“ arba Ottorino Respighi „Paskendęs varpas“. Jų „Metropolitan Opera“ nestatė, tad jos sulaukė didžiulės sėkmės. Taip pat pristatėme keletą operų ispanų kalba, nes daug niujorkiečių yra ispanakalbiai, ir operų LGBTQ+ tema: čia įvyko niujorkietiškoji „Angelų Amerikoje“ ir amerikietiškoji „Kuproto kalno“ premjera.
Niujorko miesto opera siekė ir tebesiekia įvairovės. Su daugeliu dalykų, tapusių pagrindiniais operos industrijos diskusijų objektais, dirbame jau dešimtmečius: pagrindinius vaidmenis atliekantys juodaodžiai dainininkai, afroamerikiečių kilmės kompozitoriai ir dirigentai, amerikiečių kompozitorių ir kitos šiuolaikinės operos.
– Iš Jūsų atsakymo galima suprasti, kad socialinis atsakingumas ir įvairovės skatinimas – vieni svarbiausių Niujorko miesto operos tikslų.
– Tikrai taip. Bet pasakysiu atvirai: man svarbiausia – geras balsas. Ieškau paties geriausio. Ir jeigu jo savininkas juodaodis – puiku. Sykį operoje „Paskendęs varpas“ pagrindinis vaidmuo teko jaunai juodaodei dainininkei. Vaidmuo buvo labai sudėtingas. Ji neturėjo vadybininko, jos karjera dar buvo neįsibėgėjusi.
Padainavusi pas mus, solistė sulaukė puikių „The New York Times“ kritikų įvertinimų, ją pakvietė „Metropolitan Opera“, dabar ji dainuoja geriausiuose operos teatruose. O pas mus atėjo kaip vienišos motinos užauginta mergina iš Bronkso. Tai nuostabi sėkmės istorija. Mums labai svarbu suteikti lygias galimybes visiems, nepaisant lyties, rasės ar įsitikinimų.
– Tokie principai tikriausiai leidžia plėsti žiūrovų ratą. Apie tai operos industrija daug kalba. Gal Jums jau pavyko tai įgyvendinti?
– Manau, mūsų publika šiek tiek įvairesnė. Bet nemeluosiu: dauguma žiūrovų vis dar yra vyresnio amžiaus baltaodžiai, nors pastebima vis daugiau jaunimo, daugiau įvairovės. Ypač tai matyti renginiuose, vykstančiuose atvirose erdvėse. Dviejuose koncertuose, kuriuose skambėjo G.Puccini operų ištraukos, sulaukėme po 7 tūkst. žiūrovų!
Patys įvairiausi žmonės, jauni ir seni, iškylavo ir mėgavosi opera. Daugelis šių žmonių operą girdėjo pirmą kartą. Tokiais atvejais mėgstu pasikalbėti su žiūrovais, padėkoti už tai, kad ateidami pasiklausyti operos suteikė jai galimybę. Jeigu norime išlikti kaip meno forma, turime judėti pirmyn, ieškoti ryšio su publika, ypač jaunesne.
– Pereikime prie G.Puccini triptiko, kurio premjera ruošiama LNOBT. Kaip užmezgėte ryšį su mūsų teatru?
– Viešėjau Lietuvoje – mūsų teatro muzikos vadovas Constantine’as Orbelianas dažnai diriguoja Kaune. Vieną vakarą nuvažiavome į Vilnių pažiūrėti „Traviatos“, ir mane sužavėjo jūsų teatras. Jo neįmanoma sulyginti su jokiu kitu teatru pasaulyje: man patinka jo akustika. Tad pateikiau pasiūlymą turėdamas omeny, kad 2024-ieji – Puccini metai. Seniai žaviuosi jo operų triptiku, laikau jį išskirtiniu kompozitoriaus kūryboje. Užuot pasiūlęs dar vieną „Toską“ ar „Bohemą“, pasiūliau jį.
Susitikome, išvykau, paskui vėl grįžau, keletą kartų pasikalbėjome nuotoliniu būdu. Pasiūliau scenografą ir sutarėme. Bendradarbiauti labai įdomu. Aš, italas, režisuoju. Scenografas Johnas Farrelli – amerikietis, mūsų teatro pastatymų vadovas. Kartu su mumis dirba nuostabi kostiumų dailininkė lietuvė Jurgita Jankutė – ji tiesiog fantastiška.
– Kuo Jus patį žavi triptikas?
– Nors labai skirtingos, visos trys operos savaip liudija neįtikėtiną G.Puccini genialumą. „Skraistė“ – dramatiškas veristinis kūrinys, kuriame daug seksualumo, smurto, aistros. Jo muzikoje justi Claude’o Debussy įtaka, o įžangoje, regis, iš tikrųjų girdime tekant Senos upę.
Prakalbus apie „Seserį Andželiką“, prisimintina, kad G.Puccini sesuo buvo vienuolė, o jis pats – uolus katalikas. Pirmąsias dvidešimt minučių kūrinyje kalbama apie vienuolių kasdienybę ir tai, kuo jos užsiima laisvalaikiu. Galiausiai pasigirsta labai svarbus Andželikos ir jos tetos kunigaikštienės duetas.
Andželika jauna ir miela, o kunigaikštienė – bjauraus charakterio pagyvenusi moteris, pranešanti Andželikai, kad jos sūnelis mirė. Iš tikrųjų į vienuolyną ji atvyksta tam, kad priverstų Andželiką atsisakyti palikimo ir jos jaunesnioji sesuo galėtų ištekėti. Kunigaikštienei išvykus, girdime nuostabią Andželikos, kurios širdis lieka sudaužyta, ariją „Senza mamma“. Ji kalbasi su mirusiu sūneliu ir galiausiai ryžtasi išgerti nuodų, kad patekusi į dangų galėtų būti kartu su savo vaiku. Bet taip padariusi Andželika supranta, kad savižudybė – mirtina nuodėmė.
Ji suvokia, kad numirusi pateks į pragarą, ir pradeda melsti Švenčiausiosios Mergelės atleidimo. Kai kuriuose pastatymuose režisieriai Andželiką paverčia išprotėjusia, bet šiame pastatyme kalbėsime apie stebuklą – Švenčiausioji Mergelė iš tikrųjų nusileis su vaikeliu iš dangaus. Ir jeigu žmogus, tai pamatęs, nesusigraudins, tai jis kietaširdis.
Na, o „Džanis Skikis“ – vienintelė G.Puccini komedija. Puikus, greitai įsibėgėjantis kūrinys. Opera linksma, charakteriai išraiškingi. Tai, kas jungia visas tris operas, mano galva, yra mirtis.
– Įdomu, kokia Jūsų režisūrinė vizija: ar statote klasikinį spektaklį, ar sieksite jį sušiuolaikinti, priartinti prie XXI a. aktualijų?
– Tai bus klasikinis pastatymas. Scenografija realistinė: Senos krantinės vaizdas „Skraistėje“, gražus, pastorališkas „Sesers Andželikos“ vienuolyno kiemelis ir pilies menė operoje „Džanis Skikis“. Visi trys kūriniai atspindės savo laikmetį.
Ne sykį esu šiuolaikinęs operas. Kartais tai paveiku, bet šis triptikas, mano nuomone, stipriau veikia savame laike. Muzikos poveikis galingesnis, tekstas tokiomis aplinkybėmis skamba teisingai. Juk jei kunigaikštienės ir Andželikos konfliktas vyktų, tarkime, aštuntame dešimtmetyje, tai atrodytų nelogiška.
– Minėjote, kad triptiko muzika nepaprastai graži. O jei kalbėtume apie dainininkus, ypač pagrindinių vaidmenų atlikėjus, kokie didžiausi sunkumai laukia jų?
– Įdomu, kad G.Puccini nedaug pagrindinių vaidmenų skirdavo baritonams, o Triptike net du pagrindiniai veikėja dainuoja šiuo balsu – tai Mikelė „Skraistėje“ ir Džanis Skikis. Vienas iš sunkumų – veristinis dainavimas visa krūtine. Toliau – drama: „Skraistėje“ svarbu stipri Luidžio ir Džordžetos tarpusavio chemija, taip pat kontrastas tarp jaunos seksualios poros ir vyresnio Mikelės. Šiam konflikto trikampiui reikia dainuojančių aktorių. Kartu regime tipiškus šiam kompozitoriui vaidmenis: Džordžeta kažkuo panaši į Toską, Luidžis – į Kavaradosį, o Mikelę nesunku palyginti su Skarpija.
Sesuo Andželika išskirtinė tiek savo asmenybe, tiek balsu. Kai dainuojant jai dūžta širdis, ir žiūrovams turi dužti širdys. Muzika gali sudaužyti širdį, bet jeigu vaidmuo atitenka netinkamam menininkui – lieka tik žmogus, dainuojantis gražią ariją. Kunigaikštienės vaidmuo – stiprus žemo registro mecosopranas, išreiškiantis asmenybės žiaurumą, kontrastuojantį su Andželikos meilumu.
Na, o Džanis Skikis yra išdidus, smagus, seksualus ir sarkastiškas. Laureta, jo dukra – tipiškas sopranas, o štai teta Zita – dominuojanti, stipraus charakterio.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie, išgirdę G.Puccini pavardę, iškart tikisi „Bohemos“ ar „Toskos“, o į triptiką žvelgia įtariau?
Kadangi triptikas nėra dažnai atliekamas, turėsite puikią progą išvysti tris operas. Muzika graži, pastatymas nuostabus. Dainuos nuostabūs dainininkai, režisūra bus galinga. Triptiko melodijų grožis yra tai, už ką G.Puccini labiausiai mylime. Kartu tai trys kontrastingi šio kompozitoriaus stiliai. Ir, galų gale, tai trys operos už vienos kainą!
