„Norime pabandyti pažvelgti į save pačius šiandien, čia ir dabar per istorinę, skirtingų kartų, skirtingų žmonių prizmę. Kas tokie esame kaip visuomenė, tauta, žmonės. J.Marcinkevičius į šį teatrą turėjo sugrįžti, nes kas jau kas, bet jis mūsų epochoje šiuos klausimus kėlė ir jie jam buvo skausmingai svarbūs, – sakė LNDT meno vadovas Audronis Liuga. – Tai vienas iš nedaugelio autorių, kurį statant susiduri su milžiniška problema – kokia intonacija kalbėti jo tekstus, kad kaip ir J.Marcinkevičius apeliuotume ne į žmonių sąmonę, o į širdis. Tai teatrui didelė atsakomybė ir rizika.“
Spektaklio režisieriaus O.Koršunovo įsitikinimu, 1971 metais J.Marcinkevičiaus parašytas kūrinys šiandien vėl yra aktualus.
Prisilietęs prie Marcinkevičiaus, jaučiu tą patį galingą mastelį, kaip ir skaitydamas Shakespeare'o, Ibseno, Moljero ar kitų didžiųjų pasaulio dramaturgų tekstus.
„Tada, kai ši drama buvo rašoma, Katedra buvo atimta. Kūrinyje aprašomas istorinis laikas, kai Katedra buvo sugriauta. O dabar Katedra pamiršta – nors mes visi žinome, kur ji stovi, pamiršome, ką ji mums reiškia ir ką ji reiškė Marcinkevičiui. Juk Katedra – ne tik tikėjimo židinys, bet ir visos tautos namai, visų vertybių statinys, – mintimis dalijosi režisierius. – Pats Gucevičius, būdamas apšvietos žmogus, neatsitiktinai statė neoklasicistinę Katedrą, tuo pačiu teigdamas demokratinės respublikos vertybes, iškeldamas, kaip Laurynas pjesėje sako, sąmoningą žmogų. Apie tai šiandien reikia kalbėti. Todėl Marcinkevičius ir jo „Katedra“ šiandien skamba aktualiai ir yra reikalingi mums visiems.“
Režisierius tikino, kad šis darbas jam leido atrasti J.Marcinkevičių kaip galingą ir stiprų dramaturgą – ne tik poetą ar aktyvų visuomenės veikėją.
„Prisilietęs prie Marcinkevičiaus, jaučiu tą patį galingą mastelį, kaip ir skaitydamas Shakespeare'o, Ibseno, Moljero ar kitų didžiųjų pasaulio dramaturgų tekstus. Šis pastatymas skirsis nuo kitų, nes, atsižvelgiant į dramaturgiją, jis bus gana dinamiškas, turės daug veiksmo, – sakė O.Koršunovas. – Iš vienos pusės šis spektaklis yra tam tikra pilietinė pareiga, iš kitos – tiek man, tiek aktoriams labai įdomu dirbti su šia medžiaga – tikiuosi, tai pajus ir žiūrovai.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Marius Repšys |
Pagrindinį architekto Lauryno Stuokos–Gucevičiaus vaidmenį režisierius patikėjo, anot jo, „ne tik talentingam ir labai darbščiam, bet ir be galo tikram ir švariam žmogui“, aktoriui Mariui Repšiui. Praėjusiame sezone šis jaunas artistas spektaklyje „Išvarymas“ sukūrė įsimintiną Vandalo vaidmenį, kuris, jo paties žodžiais tariant, buvo tiesiog jam parašytas. Spektaklio komanda su šypsena įžvelgė simbolinį aktoriaus personažų perėjimą iš vieno spektaklio į kitą: Vandalas „Išvaryme“ svajojo grįžti į Lietuvą ir pasistatyti namuką, o „Katedroje“ Laurynas, grįžęs iš užsienio, siekia atstatyti Katedrą.
Vandalas grįžo. Ir jis stato namuką.
„Vandalas grįžo. Ir jis stato namuką“, – juokėsi kūrėjai.
„Perskaitęs pjesę, išsigandau, kaip reikės ją intonuoti, kad tai neatrodytų lyg literatūrinis, senovinis teatras. Buvo labai baisu, kaip natūraliai pasakyti, pavyzdžiui, frazes „O dieve!“, „O dangau!“, tačiau po ilgo analizavimo pradėjau suprasti Lauryną, jis pradėjo man lipti ir gyventi manyje“, – atvirai prisipažino M.Repšys, vos per dvi dienas išmokęs visą savo personažo tekstą.
Jį papildė ir O.Koršunovas, pabrėžęs, kad poetinei kalbai virsti organiška reikia labai daug vidinės jėgos ir energijos.
„Katedroje“ labai svarbi ir žmogaus-kūrėjo tema. Man ji labai artima. Aš pats save tapatinu su Laurynu, jo kūrybinėmis kančiomis. Lauryno gyvenime atsispindi ir J.Marcinkevičiaus kūrybiniai išgyvenimai, – sakė spektaklio režisierius. – Iš kitos pusės paprastas kaimietis Laurynas, pamatęs pasaulį, gavęs puikų išsilavinimą, iš Europos grįžta į tuometinį Vilnių, kuris yra be galo provincialus, tamsus, apleistas. Tačiau jis tiki, kad galima Vilnių prikelti ir atstatyti sugriuvusią Katedrą. Mes gyvename panašioje situacijoje. Galime tikėtis, kad tokie laurynai grįš iš savo kelionių, studijų ir atneš čia daugiau šviesos.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Toma Vaškevičiūtė ir Vytautas Anužis |
Vyskupo Masalskio vaidmenį pasikeisdami atliks aktoriai Vytautas Anužis ir Dainius Gavenonis.
„Masalskis – tragiška asmenybė, kuri negali būti vienareikšmiškai pasmerkiama. Jis teigia, kad aukščiausia kūryba yra valdžia, o didžiausi menininkai – valstybių veikėjai, darantys realius perversmus. Masalskis susitapatina su dievu, bet ne eksponuodamas savo galią, o norėdamas pasakyti, kad jis turi nešti savo – valdžios, valstybės veikėjo – kryžių, – prieštaringai vertinamą personažą teisino V.Anužis. – Masalskis daro labai daug poelgių, kuriuos galima surašyti į juodų darbų knygą, bet Marcinkevičius visiems tiems poelgiams pateikia labai stiprią žmogišką motyvaciją. Masalskis bando išpirkti tas kaltes ir nuodėmes, nemanipuliuoja, nesigėri jomis. Tos motyvacijos man labai svarbios.“
„Katedroje“ taip pat pasikeisdamos Ievą Teresę vaidina Toma Vaškevičiūtė ir Monika Vaičiulytė, taip pat vaidmenis kuria Vytautas Rumšas, Darius Meškauskas, Vitalija Mockevičiūtė ir kiti.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Monika Vaičiulytė |
Spektaklio scenografiją kuria Vytautas Narbutas, kostiumus – Sandra Straukaitė, už spektaklio muzikinę atmosferą, prie kurios prisidės choras „Brevis“, Petras Vyšniauskas ir orkestras, atsakingas kompozitorius Antanas Jasenka.
Anot LNDT vadovo Martyno Budraičio, „publikos susidomėjimas šiuo spektakliu yra milžiniškas“ ir jau parduoti beveik visi bilietai į pirmuosius dešimt spektaklių, kurie bus rodomi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.
