Tinklalaidę klausyti kviečiame čia.
Pokalbio metu Oskaras Koršunovas daugiausiai ir pasakoja apie „Ten būti čia“: „Kūrėme spektaklį apie tai, kad pasaulis yra visiškai efemeriškas. Griuvo imperija, griuvo Berlyno siena. Staiga žmonės suvokė, kad viskas yra labai laikina, labai efemeriška. Viduje, pasąmonėje visus ištiko šokas, baimė. Spektaklis „Ten būti čia“ tai atliepė baimę paversdamas juoku. Tai metafizinis kodas, lėmęs spektaklio populiarumą, nes jis atitiko vidinį žmonių nerimą. Tuomet viskas apsisuko aukštyn kojomis: gangsteriai sėdėjo restoranuose, o profesoriai pardavinėjo nailonines kojines turguje. Viskas griuvo. Spektaklio pabaigoje klausiama: „Kas gali pakeisti pasaulio eigą ne tik šitoje Žemėje, bet ir kitose planetose?“ Ir Rimantė Valiukaitė atsako: „Pelytė“. Taip ir dabar koronaviruso kontekste suprantame, kad kažkoks mažas mikrobas gali pakeisti visą pasaulį.“
Daniilo Charmso apsakymai Oskarą Koršunovą pasiekė per architektą Algimantą Stalgį. Jis buvo išvertęs kelis apsakymus ir parodė jaunajam režisieriui. Medžiaga jam itin patiko, parodė dėstytojui Jonui Vaitkui, šiam kūrinys pasirodė labai įdomus, bet nepritaikomas scenai. Nors ir buvo palieptas ieškoti kitos medžiagos, Oskaras Koršunovas liko prie Charmso kūrybos – subūrė kursiokus ir repetuodavo naktimis, o dienomis mokydavosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Mes buvom jauni ir stiprūs – mums miego nereikėjo“, – sako O. Koršunovas.
Režisierius stebisi, kad kai duoda tą medžiagą skaityti dabartiniams studentams, jie Charmso nesupranta, jiems tai nėra juokinga. „Mūsų kartai tai buvo smūginė medžiaga“, – sako jis.
„Vaitkus galvojo, kad aš nieko nedarau, nes aš jam nieko nerodžiau. Jau buvo išbraukęs mane iš studentų sąrašų. Bet aš jam sakau: ne, aš dirbu. Esu padaręs darbą, tik jis ne 15 minučių, o trijų valandų“, – prisimena menininkas. Spektaklis buvo perkeltas į kitą dieną ir parodytas, sulaukė daug dėmesio.
Tada O. Koršunovas nuėjo pas dėstytoją klausdamas, ar jo spektaklis bus statomas teatre. Jonas Vaitkus atsakė, kad nėra pasaulyje tokios praktikos, kad antro kurso studentas rodytų spektaklį scenoje. Nusivylęs, kad pažadas neįvykdytas, O. Koršunovas sako trenkęs durimis ir išėjęs iš kurso, o skausmą malšinęs baruose. „Visgi Vaitkus nebūtų Vaitkus, jis yra menininkas, po kelių mėnesių paskambino ir sako – rodom“, – pasakoja „Ten būti čia“ režisierius.
Iš pradžių spektaklis, anot D. Šabasevičienės pašnekovo, buvo nesusipratimas, iš pirmo rodymo išėjo du trečdaliai žiūrovų, nes nesuprato, kas vyksta scenoje. O jau griuvus Berlyno sienai, atvyko pirmieji prodiuseriai ir spektaklis buvo pakviestas į „Fringe“ festivalį Edinburge.
„Tai buvo įvykis. Aš dar buvau su tėvais lankęsis Kryme, o dauguma išvis nebuvo iš Lietuvos išvažiavę. O dabar važiuojam į Edinburgą, kur keturi tūkstančiai teatrų rodo savo spektaklius! Mes važiavom į Vakarus, ne į kokią Lenkiją. Tai tolygu, kas dabar yra skristi į kitą planetą“, – prisimena O. Koršunovas.
Škotijoje spektaklis „Ten būti čia“ pelnė pagrindinį prizą. Šis apdovanojimas buvo vienas iš dviejų esminių O. Koršunovo gyvenime. Antrasis – „Herold Angel“ prizas. „Aš tik dabar suvokiu, koks tai buvo įvykis, nežinau, ar tada buvau toks „pasikėlęs“ ar visiškai ne tai rūpėjo...“ – prisipažįsta kūrėjas.
Oskaras Koršunovas pasakoja, kad tik dabar būdamas Maskvoje sužinojo, kad visgi yra nuotrauka iš tų apdovanojimų, kur minėtą prizą teikia „Queen“ gitaristas Brian May, o šalia 23 metų O. Koršunovo stovi Peteris Steinas, teatro ir operos režisierius, Schaubühne teatro Berlyne įkūrėjas, su tokiu pačiu prizu, o iš kitos pusės – garsi vokiečių šokėja ir choreografė Pina Bausch, taip pat apdovanota „Herold Angel“.
Grįžus iš „Fringe“ festivalio spektaklį aplankė Rūta Vanagaitė ir Valdas Vasiliauskas. Jis parašė labai gerą recenziją apie spektaklį, o R. Vanagaitė į kitą rodymą atsivedė visą Jaunimo teatro aktorių trupę. Vėliau susitarusi su Vaitkumi perpirko spektaklį. „Jai pavadinimas „Ten būti čia“ pasirodė blogas, pervadinom „Paūmėjimai“. Nuo čia prasidėjo spektaklio triumfas Lietuvoje. Ir šis spektaklis pirmasis Lietuvoje susilaukė išskirtinės reklamos. Jaunimo teatras buvo uždarytas moratoriumui, bet kiekvieną savaitę buvo rodomas „Ten būti čia“. Tai tapo fenomenu, kuris nepasikartojo, na nebent dabar su „Išvarymu“, – sako Oskaras Koršunovas.
