Tačiau dabar, dykynėje, kurioje esame, vandens nebėra. Irklai ir gelbėjimosi liemenės mėtosi Raudonojo kryžiaus ligoninės Naujagimių skyriaus kampuose ant betono ir plytų – taip pirmasis pastato aukštas atstovauja šią (vandens) sritį. Eidami pro jį neatsiduriame niekur kitur, jokiame geresniame ar bent šiaip kitokiame pasaulyje – liekame Lietuvoje, savame pragare, skirtame, kaip buvo pasakyta, abejingiesiems.
Į šį Oskaro Koršunovo režisuotos „Eglės žalčių karalienės“ labirintą patekome lydimi šunų – atklydusių iš Romeo Castellucci „Pragaro“ (kad dėl šios vietos abejonių nekiltų) – lojimo. Taip, esant nuorodoms į kitus spektaklius (šių bus ir daugiau) supranti, kad tai vis dar teatras, bandymas atstovauti kultūrą ir todėl kurį laiką dar bandai galvoti apie matomus simbolius, reikšmes ir nuorodas. Stengiesi viską suprasti, išlukštenti, atrakinti. Juk to, kupini kultūrinio nuotykių troškimo, ir atėjome, juk tam mus ir pasitiko megafoną laikantis vedlys, šios ligoninės Vergilijus ir šeimininkas.
Tiesą sakant, šis sliūkinimas, stoviniavimas, laukimas ir yra didžioji dalis spektaklio efekto. Nes, galiausiai, nori nenori, išsenki.
Iš pradžių atrodo, kad didžiulė masė žmonių, kurią mes patys ir sudarome, pamažu išsisklaidys. Kad nebereikės mėtytis tarp įvardžių „aš“, „mes“, „tu“, „jūs“ ir t.t. Kad laikui bėgant bus vis daugiau ir daugiau oro. Tačiau iš tiesų negali ir negalėsi vaikštinėti kur papuola.
Atėjai į spektaklį ir nenori, kad lauktų tavęs tik tušti kambariai. Todėl turi pasiduoti vedlio diktuojamam ritmui: „lėtai ir atsargiai sekite mano pėdomis“, kartoja jis, ir jūs lėtai lėtai sliūkinat vorele koridoriais. Tiesą sakant, šis sliūkinimas, stoviniavimas, laukimas ir yra didžioji dalis spektaklio efekto. Nes, galiausiai, nori nenori, išsenki.
Esi čia kaip turguj ar mugėje, kur vis bandai pro kaimyno petį įžvelgti ką nors ant prekystalio, o įžvelgęs, įvertinęs bei nutaręs nepirkti iriesi toliau. Ir šypsenos ant tavo ir pakeleivių veidų palaipsniui vis mažėja, traukiasi, kol galiausiai ima atrodyti, kad aplinkinių, o ir tavo paties akys, lūpos bei skruostai ištįsta į bendrą, nedalomą visumą.
Pasaulyje, per kurį žengiame, daug bažnyčių, bet nėra Dievo. Esame kūdikių namuose, bet vietoje jų klyksmo tegirdime pavienius nukvakusių moterų žviegimus. Šiame krašte žinoma visa pasaulio istorija su visais jo diktatoriais, bet nedaromos jokios išvados. Čia, visos pasaulio kultūros, visų religijų – nors iškeliama tik viena ir jau visai išsivadėjusi – šešėlyje vis dar galioja laukiniai, pirmykščiai įstatymai.
Čia kiekvienas kvailys turi ir reiškia savo primityvią, kategorišką nuomonę. Čia iki ausų besišypsanti mergelė su tautiniais rūbais rusišku akcentu svaičioja apie savosios veislės grynumą, apie būtinybę ją tokią išlaikyti dabar, baisiosios pabėgėlių grėsmės akivaizdoje. Čia pilna besistaipančių, apnuogintų kūnų ir nei vienas jų neatrodo erotiškai. Čia, per visus tris aukštus, suskirstytus į Jūrą – atėjūnų sritį, Mišką – tėvynės ir brolių domeną, ir Kraują – moteriškumo ir visų Eglių sritį, mus persekioja grynasis, nesibaigiantis, asociatyvus, sapniškas ir buitiškas vulgarių beprotybių, prie kurių vis kantriai laukiame savo eilės prieiti, perteklius.
Ne veltui visas šis pragaras įsisukęs gimdymo namuose. Žaltys yra ne tik svetimos kultūros, bet ir vaisingumo simbolis. Nepamirškime, kad tai jis apvaisina Eglę ir kad iš šios sueities gimsta naujosios kartos dievai ir deivė: Ąžuolas, Uosis, Beržas ir Drebulė. Tačiau kol kas viskas užstrigę, tik medžių nuotraukos antrame aukšte kaba įrėmintos...
Eglės, su aptrintais naktiniais bei chalatais, trainiojasi ligoninės koridoriais nelaikydamos nei vieno kūdikio ant rankų ir turbūt, nors trumpam ir šmėsteli tokia mintis, ne mes esame jų vaikai. Ties šiuo bergždumu mintys ir baigiasi. Per ilgai viskas krypsta į vienus vartus. Per ilgai pabrėžiamos, rodos, labai jau aiškios ir dėl to smegenis atbukinančios tiesos.
Tik daugybė jaunųjų aktorių, buvusių ir esamų Oskaro Koršunovo studentų ir toliau trainiojasi, voliojasi pakampėmis, niekaip, lyg būtų prisukti, neprarasdami entuziazmo ir energijos (gal dėl to, kad visą šį laiką ją sėkmingai iš mūsų siurbė?).
Po poros valandų bastymosi išėjus į kiemą su visu užgriuvusiu banalybių svoriu, apėmė jausmas, lyg kiaurą parą būčiau be didelio tikslo tūnojusi ne kur nors tarp žmonių, o buitiškai intravertiškai – prie kompiuterio. Slampinėjusi iš vieno tuščio internetinio puslapio į kitą, skaičiusi įvykių antraštes, žiūrinėjau pasirodančias reklamas, karts nuo karto aptikdama tai kultūros, tai (gerokai dažniau) pornografijos ar kriminalų skiltis.
Ir šis tuštumos, su prieskoniu „kaip viskas blogai“, pojūtis, atrodo, režisieriaus ir jo mokinių buvo iššauktas tikslingai. Juk viskas ir prasidėjo ne tiek, kaip kad parašyta programėlėje, nuo Elfriedes Jelinek pjesės „Prašytojai“, kurios skaitymą režisierius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatė pavasarį, kiek nuo bjaurių, jokia logika nepaaiškinamų, lietuviškų interneto komentarų.
Tai jie, anoniminiai visko, kas nepažįstama ir jiems svetima, nekentėjai, sukilo režisieriaus vaizduotėje ir trumpam persikėlė į šį, šiaip jau ganėtinai uždarą ir saugų kultūrinės bendruomenės, kuriai, kaip parinkta erdvė leidžia suprasti, atėjo metas pasigydyti, pasaulėlį.
