Regis, neatsitiktinai ši kėdė puikuojasi ir naujausio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Tartiufas“ scenografijos centre (scenografas Vytautas Narbutas). Liudviko vaiduokliai, plastikiniai krūmai, sintetiniai perukai – manipuliacijos turiniu ir forma bei jų neatitikimu pasakoja apie elitinio virtimą visuotiniu, aukšto – žemu, gyvenimo – teatru, o melo – tiesa.
Giedriaus Savicko vaidinamas Tartiufas – patogiai įsitaisęs Orgono (Salvijus Trepulis) namuose, išsikovojęs namų šeimininko ir jo motinos ponios Pernel (Nelė Savičenko) besąlygišką pasitikėjimą. Tačiau greta šios trijulės yra kiti šeimos nariai, Tartiufu nė trupučio nepasitikintys – Elmira (Toma Vaškevičiūtė), jos brolis Kleantas (Darius Meškauskas), Orgono sūnus Damisas (Kęstutis Cicėnas) ir kambarinė Dorina (Rasa Samuolytė) – ar bent jau abejingi jam tol, kol jiems patiems netenka susidurti su Tartiufo manipuliacijų pasekmėmis. Taip nutinka Agnieškos Ravdo vaidinamai Marianai, kurią, nors ir susižadėjusią su Valeru (Eimantas Pakalka), tėvas Orgonas nusprendžia geriau ištekinti už patikimesnio jaunikio nei į lošimus linkęs sužadėtinis.
Manipuliacijomis, veidmainystėmis, aklo pasitikėjimo susidūrimais su panašiai aklu nepasitikėjimu pjesėje bei spektaklyje kuriamas komiškas efektas. Juokiamasi iš pamokslavimo, iš neadekvatumo bei to, kaip maža abejonės sėkla gali priversti imtis iš šono nesuvokiamais atrodančių veiksmų ir taip padidinti susipriešinimą ar net išprovokuoti šeimos narių agresiją vienas kitam.
Dvi valandas trukusi Tartiufo manipuliacijų ir mėginimo jas demaskuoti fejerija baigiasi ne džiugiu tvarkos atkūrimu, o kur kas nepatogesne Tartiufo pergale ir jo pergalės šokiu.
O kad būtų dar juokingiau – tiek Tartiufą palaikanti, tiek jį puolanti pusės elgiasi beveik taip pat neracionaliai ir yra vaidinamos stilizuojant, hiperbolizuojant, manipuliuojant tiek pjesės tekstų skaitymu, tiek improvizuotais kalambūrais. Čia „Tartiufe“ bene labiausiai išsiskyrė R.Samuolytė, savo Dorinai suteikusi ne tik motiniško jautrumo, bet ir komiško plepumo bei landumo (labai artima „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džiuljetos istorijos“ auklei), bei N.Savičenko – aklai Tartiufu įtikėjusios ir savo tikėjimui ginti išdrįstančios naudoti ginklą senolės personažu įreminanti spektaklį.
Scenoje vykstantis veiksmas – kartais ganėtinai artimas farsui – vis pertraukiamas aktorių pasitraukimo į užkulisius. Ten jie, nuolat stebimi kameros, elgiasi visai kitaip nei scenoje: nevaidina, keičia ką tik suvaidintos scenos formą ar imasi subtilesnės vaidybos, pastebimos kameros objektyvu, bet sunkiau perskaitomos nuo didžiosios LNDT scenos. Šie pertrūkiai – ne tik aktorystės galimybių tyrimai, bet ir beveik socialinis komentaras, bandymas suprasti, ar įmanoma viešoje erdvėje būti kitaip nei diktuoja Orgono ir Tartiufo personažų prototipai.
Atsakymą suprasti nesunku – ne. Juk nuolatinis viešas pataikavimas, įvaizdžio kūrimas, nugalintis turinį ir prasmę, socialinių medijų ir televizijos įdarbinimas spektaklyje parodomi kaip įprastinės dabartinio viešojo gyvenimo praktikos.
O turint omenyje tai, kad pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūręs G.Savickas pastaruoju metu daug plačiau žinomas kaip televizinis veidas, o jo Tartiufas spektaklyje triumfuoja, galima net manyti, kad „Tartiufe“ apskritai kritikuojama žemosios, populiariosios kultūros viršenybė dabartiniame pasaulyje.
Tarsi teigiant, kad teatrą dabar nugali televizija, ir dėl to kalti tiek nuolat viskuo manipuliuojantys politikai, tiek savo įvaizdžiu besirūpinantys mes – teatro žiūrovai ir kūrėjai, taip atkartojant frazę „Image is Everything“ iš neseniai LNDT scenoje pristatyto „Lokio“ (rež. Łukaszas Twarkowskis).
Pats Molière‘as savo pjesėje Tartiufo personažu kritikavo Liudviko XIV laikais itin didelę įtaką turėjusią ir ne tik pačiais geriausiais darbais garsėjusią Bažnyčią. Apsimetėlis šventeiva pjesėje išviliojo šeimos turtus ir kėsinosi ją išmesti iš namų, o naudodamasis patikėta paslaptimi organizavo savo geradario Orgono areštą, tačiau galiausiai pats buvo areštuotas visa stebėjusio ir teisingumą įgyvendinančio Karaliaus Saulės pasiuntinio. Todėl ši iš religinės valdžios besityčiojanti pjesė vis dėlto lenkėsi pasaulietinei.
O.Koršunovo spektaklyje tokios pabaigos atsisakyta. Dvi valandas trukusi Tartiufo manipuliacijų ir mėginimo jas demaskuoti fejerija baigiasi ne džiugiu tvarkos atkūrimu, o kur kas nepatogesne Tartiufo pergale ir jo pergalės šokiu, kurio pagrindinis motyvas – lengvai atpažįstamas saliutavimas. Po jo – visus priešininkus išgrūdus lauk iš scenos ir iš teatro – seka sustingusi rūpintojėlio poza, nes dabar jis juk rūpinsis tauta ir tėvyne, scena ir teatru.
Spektakliu kritikuojama veidmainystė, naudojimasis galios pozicija siekiant asmeninės naudos, aklumas aplinkai, manipuliacija kaip priemonė ką nors pasiekti. Bet kritika „Tartiufe“ yra labai saugi, švelniai ironizuojanti retoriką, formą, bet ne konkretų turinį. O ir pats spektaklis O.Koršunovo darbų kontekste atrodo sukonstruotas taip, kad šaržavimu, išdidinimu ir visai ne radikaliu teatro mechanizmų veikimo demaskavimu patiktų daugmaž visiems (dėl to gali stotis greta „Išvarymo“). Net ir tiems, iš kurių juokiamasi.
Tai visai neprimena hamletiškų spąstų sąžinei – greičiau karnavalą, kuriame apsikeičiama vaidmenimis, juokiamasi iš galios, bet tik tam, kad sumažintume įtampą ir jam pasibaigus vėl gyventume įprastą gyvenimą. Tarsi tiems, kurie kritikuojami, tebūtų išdrįsta parodyti špygą (seniai nebeužgaulų ženklą), nors galimybės parodyti kur kas daugiau buvo ranka pasiekiamos.
Ir V.Narbuto scenografija – žalias labirintas, primenantis geometrinius Versalio rūmų sodus, bei gražiai ekraną (su Algirdo Gradausko vaizdo projekcijomis) scenos gale įrėminanti žalia užuolaida – nėra priemonė demaskuoti, atskleisti tiesą ar papasakoti apie tiesios negalimybę post-tiesos laikais.
Spektaklyje scenografija ir jos siūlomos galimybės išnaudojamos ganėtinai menkai, o klaidžiojimas tiesos labirintais galiausiai neįvyksta, nes visą laiką ir taip aišku, kurių pusėje tiesa. Tik vienoje scenoje T.Vaškevičiūtės Elmiros išrengtas Tartiufas labirinte pasiklysta – kaip tik tuo metu, kai pats personažas, beveik demaskuotas, sutrinka. Bet sutrikimas ilgai netrunka ir Tartiufas yra apsaugomas gerai sukonstruoto savo paties įvaizdžio.
Saugus ir aiškus teatras nėra savaime blogas. Toks nėra ir „Tartiufas“. Tačiau kritika įdomi tik tada, kai yra tiksli, nurodanti konkretybes ir nebijanti kritiškai pasižiūrėti į save, o konkretumo ir savikritikos svarbiausiam, populiariausiam bei daugiausia sau leisti kūrybine prasme galinčiam Lietuvos režisieriui statant „Tartiufą“ pritrūko.
Todėl spektaklis, panašiai kaip scenoje stovinti Liudviko dvasia – stilingas, bet nepavojingas. Be to, 2017 metais – jau ir kiek nuobodus.
