P.Ignatavičius apie „Imigranta non grata“: dauguma žmonių Lietuvoje vis dar bijo „kito“

„Lietuvoje tarsi turime demokratiją, tačiau atsiranda žmonių, kuriems keista, jog popiežių pasitinka juodaodė mergaitė, kurie trenkia į veidą vaikinui, einančiam susikibus su savo mylimuoju. Ji degina homoseksualų duris, jiems keista, jog homoseksualūs asmenys gali turėti šeimą ir jie nori, kad pabėgėliai grįžtų į karo zoną. Ne visi žmonės tokie, bet dauguma bijo „kito“, - apie naujausią savo premjerą pasakoja Paulius Ignatavičius.
Repeticijų akimirkos
Repeticijų akimirkos / Pijaus Ganusausko nuotr.

Jau rytoj ir poryt, vasario 6-7 dienomis, režisierius pristatys spektaklį „Imigranta non grata“ apie nemeilę „kitokiam“. Spektaklis kuriamas OKT/Vilniaus miesto teatro studijoje. Apie artėjančią premjerą kalbamės su pačiu režisieriumi.

– Pauliau, tai jau nebe pirmas tavo spektaklis pabėgėlių, imigrantų tema. Kodėl tave ji traukia? Kuo tau ji įdomi ir kodėl atrodo svarbi šiandien Lietuvoje?

Šiandieninė politika prisidengdama demokratijos kauke bando mūsų aplinką paversti kuo labiau hermetiška. Juk gera gyventi tarp savų.

– Man atrodo, tai viena esminių šiandienos temų, apie kurią mažai kalbama. Imigrantą aš suprantu ne tik kaip atvykėlį iš svetimos šalies, jis yra „kitas“. Ir tik kai atsiranda „kitas“, aš galiu suvokti, kas pats esu. Labai lengva gyvenant hermetiškoje aplinkoje kalbėti apie humanizmą, toleranciją, demokratiją, laisvę. Šiandieninė politika prisidengdama demokratijos kauke bando mūsų aplinką paversti kuo labiau hermetiška. Juk gera gyventi tarp savų. Gera ir saugu visur girdėti lietuvių kalbą, švęsti šimtmetį skelbiant lozungus, kupinus patoso, sakant patetiškas kalbas visada minėti žodį „laisvė“, lygias teises. Kai kalba pakrypsta apie homoseksualus – sakyti „Na aš ne prieš, bet…“ Kai kalba pakrypsta apie pabėgėlius – „Na, aš ne prieš, bet…“ Kai kalba pakrypsta apie Marių Ivaškevičių, bandžiusį į partizaną pažvelgti kaip į žmogų, o ne kaip į herojų – „Na, aš ne prieš, tegu rašo, bet…“

Gera, kai nėra „kito“, kitaip mąstančio, kitaip besielgiančio, kitaip atrodančio, kitaip kalbančio, provokuojančio. Esu tik „aš“ ir tokie kaip „aš“ ir man tarp jų saugu ir gera egzistuoti, na greičiau „pamažu pūti kaip obuoliui“, cituojant to paties Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“. Ir kadangi žmogui reikia to saugumo ir komforto, tuo dauguma mūsų politikų bando manipuliuoti, užtikrindami tariamą skaidrumą, tvarką, sudarydami įspūdį, tarsi jie būtų mesijai ir saugotų lietuvių etnosą. Bet juk „aš“ esu „kitas“. Juk tik per santykį su kitu žmogus gali atrasti save. Juk tik susidūręs su pasaulio įvairove žmogus gali save identifikuoti, tik priimdamas kitą gali suprasti, koks jis pats yra iš tikrųjų. „Žmogus – vien santykių mazgas. Ir tik santykiai turi žmogui reikšmę“, – sako Maurice Merleau – Ponty. Kuo įvairesni santykiai ir kuo jų daugiau, tuo turtingesnis žmogus.

Mes visi esame imigrantai ir emigrantai, judėjimas tarp teritorijų vyko nuolatos, tai nuolatinis kaitos procesas, kuris vyko, vyksta ir vyks, nori kas nors to ar ne.

Mes dažnai bijome atsimerkti prieš „kitą“ ir pasižiūrėti jam į akis, priimti jį tokį, koks jis yra, nesakant: „Na, aš tave toleruoju, nieko neturiu prieš, bet…“ Ir nesvarbu, ar tai būtų pabėgėlis, imigrantas ar dar kas „kitas“. Ir mes, lietuviai, turime suvokti, kad pamažu tampame gerovės valstybe – na, kol kas dar tik einame jos link, bet tapsime, ir bėgant laikui daugės imigrantų iš kitų šalių. Jau dabar pilni autobusai ukrainiečių plūsta į Lietuvą, o ekonomikai augant imigrantai taps nuolatine kasdienybe ir aš čia nieko blogo nematau. Mes visi esame imigrantai ir emigrantai, judėjimas tarp teritorijų vyko nuolatos, tai nuolatinis kaitos procesas, kuris vyko, vyksta ir vyks, nori kas nors to ar ne.

– Atsispiriate nuo Reiner Werner Fassbinder pjesės „Katzelmacher“. Kiek spektaklyje bus šios dramos ir kiek šiandienos: jūsų pačių, jus supančios aplinkos, lietuviškos kasdienės realybės?

– Norisi pasakyti, kad spektaklis yra visiška fikcija, gimusi iš kūrėjų „lietuviškos patirties“, aktorių improvizacijų ir R. W. Fassbinderio teksto. R. W. Fassbinder iš principo buvo nuolatinis provokatorius. Kūrybos pradžioje jis buvo gana priešiškai sutiktas Vokietijoje. Po savo filmo „Meilė yra šaltesnė už mirtį“ paklaustas, kodėl jis nori sugriauti visuomenės tvarką, ir kokia visuomenė jam būtų ideali, jis atsakė – anarchistinė. Ir iš tiesų turime sau pripažinti, kad sistema, paremta nacionalistine ideologija yra ydinga.

Lietuvoje, žinoma, mes tarsi turime demokratiją, kuri šiaip ne taip funkcionuoja, bet atsiranda žmonių, kuriems keista tai, kad popiežių pasitinka juodaodė mergaitė, kurie trenkia į snukį vaikinui, kuris eina susikibęs su savo mylimuoju, kurie degina homoseksualų duris, kuriems keista, kad homoseksualūs asmenys gali turėti šeimą, kurie nori, kad pabėgėliai grįžtų į karo zoną. Ne visi žmonės tokie. Bet dauguma bijo „kito“. Tai lietuviška realybė. O R.W. Fassbinder ir kalbėjo apie visuomenės baimes, apie jas kalbame ir mes.

– Grupė „Church on Wheels“ spektaklyje gros gyvai. Papasakok trumpai, kas tai per grupė ir kodėl šiam pastatymui renkatės tokią muzikinę koncepciją?

– Tai yra roko grupė, įsikūrusi prieš metus. Joje groja du aktoriai iš Valstybinio Šiaulių dramos teatro ir aš. Mes kuriame dainas apie socialiniuose paribiuose esančius žmones. Dainose daug ironijos, gal net punk rock‘o. Spektaklyje norėjosi gero „tūso“. Nesinorėjo spektaklio politizuoti ir tempti prie dokumentikos. Norėjosi visiškos fikcijos, iliuzijos, žaidimo, ironijos. Tam atsirasti padeda „Church On Wheels“ muzika. Galų gale, gyva muzika priartina teatrą ir prie paties jo šaknų, prie dionisiškojo prado, prie šėlsmo, prie gaivalo. Tai stiprus energetinis spektaklio dėmuo.

– Pagrindiniame imigranto Jorgo vaidmenyje – tavo bendramokslis Tadas Gryn. Kodėl šiam vaidmeniui pasirinkai būtent jį?

– Su Tadu Gryn dirbome jau ne kartą ir ne du. Jis gali suvaidinti žmogų, balansuojantį ant ribos. Ribos tarp juoko ir tragedijos, tarp „trolinimo“ ir rimtų pokalbių, tarp beprotybės ir sąmoningumo. Aš vertinu tai, kad jis visada pasilieka paslaptį, neatiduoda savęs viso, kažkas lieka neišsakyta. O būtent toks yra Jorgos. Graikas „trolis“, bandantis savo ir kitų ribas, provokuojantis aplinkinius savo buvimu, bet viduje kraujuojantis ir niekam to nerodantis.

Nesinorėjo kurti imigranto vargšelio. Mums visada lengva priimti imigrantus, kurie nuolankūs. Bet jeigu jis ne tik ne nuolankus, o ir provokuojantis „pizdukas“ – tai realiai ir reiškia „Katzelmacher“, originalus pjesės pavadinimas. Turėjome daug problemų su pavadinimo vertimu, nes tai yra gana specifinis žargonas vokiečių kalboje, pašiepiantis darbo imigrantus Bavarijos regione, kurie yra seksualiai angažuoti vokiečių merginų tarpe. Mes tokio žodžio neturime, todėl kaip paaiškinimą pasirinkome pavadinimą „Imigranta Non Grata“, kuris labiau atitinka mūsų spektaklio mintį.

– Jau nebe pirmą kartą savo idėjas realizuoji OKT teatro studijoje. Berods esi minėjęs, jog „Nuosprendyje-metamorfozėjetau reikėjo tos artimos aktoriaus ir žiūrovo akistatos. Kuom šį kartą artima tokia erdvė?

– OKT studija – tai tarsi teatrinių eksperimentų erdvė, aktoriaus ir žiūrovo santykio paieškos. Šį kartą man norėjosi teatrinio vakarėlio, kurio dalyviais būtų ir žiūrovai, ir aktoriai. Artima akistata tarsi užkoduota šioje erdvėje. Tačiau, skirtingai nei „Nuosprendyje – metamorfozėje“, šiame spektaklyje aktorius slepiasi už šaržo, už kaukės. Slepiasi praktiškai visi personažai. Man norėjosi patyrinėti, kaip kaukė veikia tokioje erdvėje. Kokią prasmę įgyja uždanga erdvėje, kurioje uždanga yra beveik neįmanoma? Tai atitinka ir spektaklio esmę: visuomenė slepiasi po moralinėmis kaukėmis, deklaruoja vertybes, kurios yra tik fasadas, slepiantis pūvančią sielą.

– Ir pabaigai, pernelyg neatskleidžiant visų kortų, tačiau kokią žinutę šį kartą nori perduoti žiūrovams?

– Žinutė man visada asocijuojasi su kažkokiu pamokymu. Aš labai to nemėgstu. Nenoriu būti visuomenės auklėtoju, nurodančiu kaip derėtų elgtis. Spektaklis yra daugiau kvietimas kvestionuoti mums nuolatos ko ne per jėgą brukamą patriotizmą, nacionalizmą, praeities heroizavimą ir pamėginti atpažinti savyje „kitą“, nes juk ir mes kažkam esame „kitas“, ir tikriausiai nenorėtume girdėti: „aš tave toleruoju, bet…“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų