Pati mokslus baigusi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriuje, choreografė neneigia, kad ten problemų esama, tačiau, jos teigimu, jei tikrai nori šokti, galėsi iškęsti sunkias sąlygas mokslų, studijų metu, nes suprasi, kad be sunkaus darbo nebus ir rezultato.
– Vedate edukacinius užsiėmimus mokyklose, esate įkūrusi savo vardo baleto studiją. Kas paskatino užsiimti edukacine veikla? Ar tai kaip nors susiję su jūsų pačios vaikyste?
Priežastis labai paprasta – man tiesiog labai patinka vaikai, su jais randu ryšį, bendrą kalbą. Vis sulaukdavau tokių komentarų, kad kodėl pati nepabandau pravesti jiems šokių pamokų. Prisimenu, kai pati kliedėjau baletu ir kokie svarbūs buvo man tie mokytojai, kurie manimi tikėjo, o ne žlugdė. Noriu tai kartoti, nes yra mažųjų talentų, iš kurių reikia tą talentą gebėti ištraukti.
– Ar jauni žmonės, vaikai vis dar nori šokti? Nes, sakoma, kad mokykloje esanti šokio pamoka dažnai kaip tik atstumia nuo šokio kaip savęs išlaisvinimo priemonės, o moko viduramžių šokių, menueto, kuris jauniems žmonėms neįdomus. Ar sutiktumėte?
Pirmiausia problemą matyčiau tame, kad yra labai didelė pasiūla. Vaikams yra tiek visko siūloma, kad ir tėveliai, ir vaikai toje pasiūloje pasiklysta – mokinama visko, visur ir visaip. Juk ne visi šokėjai gali būti mokytojais, o ir ne visi mokytojai gali būti šokėjais. Kai kurie dalykai atgraso, bet tie, kurie labai nori šokti, kuriuose troškimas ir vidinis degimas yra, ima ir šoka, nepaisydami jokių aplinkybių. Pati turiu mažųjų mokinių, kaip tik šiais metais viena mergaitė išvažiavo į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, bandys kopti į baleto olimpą, žengti profesionalaus baleto keliu. Jos pasirinkimas labai sąmoningas – žino, kad tai kainuos daug jėgų ir energijos. Tad jaunų žmonių, norinčių šokti tikrai vis dar yra.
– Pati mokėtės M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad baletas – siaubinga specialybė, beprotiškai išsunkianti, reikalaujanti nežmoniškų pastangų. Ar tikrai taip yra? Ar jaunieji šokėjai šiandien mokomi tinkamais metodais?
Čia yra dvi pusės: yra sunku, svarbus ir svoris, ir griežta disciplina, salėje praleidi labai daug laiko, tačiau kita vertus, nelabai įmanoma be viso to kažkur nueiti, kažko pasiekti. Kai kurios priemonės galbūt yra žiaurios, bet svarbiausia, kad mokytojas nežlugdytų, asmeninių traumų neperduotų mokiniui.
Man labai sunku atsakyti, juk visa tai išgyvenau asmeniškai. Bet čia yra dvi pusės: yra sunku, svarbus ir svoris, ir griežta disciplina, salėje praleidi labai daug laiko, tačiau kita vertus, nelabai įmanoma be viso to kažkur nueiti, kažko pasiekti. Kai kurios priemonės galbūt yra žiaurios, bet svarbiausia, kad mokytojas nežlugdytų, asmeninių traumų neperduotų mokiniui. Rinkdamasis baletą, tokią mokyklą ir profesiją turi suprasti, kad tai ne darbas nuo 8 iki 17 val., neuždarysi durų. Tai gyvenimo būdas, pradedant tokiais buitiškais dalykais, kai turi žiūrėti, ką valgai, nes tai tavo forma, turi pailsėti, kad kitą dieną būtum energingas. Turi praeiti visokias traumas, visokiausi kojų tampymai irgi nėra labai malonūs, bet turi suvokti, kad be viso šito nieko nebus. Tai yra tam tikra auka, pasirinkimas.
Teisingiausia yra sakyti, kad jeigu gali nešokti, nešok. Dažniausiai žmonės, kurie pasirenka šokio kelią, tiesiog negali nešokti. Skamba galbūt romantiškai ar poetiškai, bet tiesiog nori šokti, dėl to gali ir dietos laikytis, gali ir skaudėti kojas.
Neneigiu, kad yra problemų. Yra daug psichologinių niuansų, į kuriuos pas mus dažnai yra numojama ranka. Svarbus priėjimas prie vaiko, tam tikrų dalykų pasakymas, supratimas, kaip žmogui nenukirpti sparnų, juk jauna asmenybė labai lengvai sužlugdoma. Labai svarbu išugdyti savimi pasitikinčią, realiai ir blaiviai mąstančią asmenybę. Kartais matau, žiauriai pasakius, susidorojimą, mokytojas kartais iš mokinio trina bulvių košę.
– Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklyje „Žizel“ šokate pagrindinį, Žizel vaidmenį. Kartu su jumis scenoje ir neprofesionalūs šokėjai, aktoriai. Kaip jiems sekasi šokio scenoje? Kuo skirtingas darbas dramos ir šokio teatre?
Aktoriai, dalyvaujantys spektaklyje „Žizel“, labai disciplinuoti. Juk aktoriai vis tiek, nori to ar ne, turi tos bohemos, tačiau šie labai konkretūs ir atsakingi. Labai įdomu, kad jie visada klausia, kodėl reikalingas vienas ar kitas judesys, ką jis kalba – jiems visuomet reikia pateisinimo. Šokio spektakliuose choreografas visada išteisina savo sprendimus, bet yra tokių dalykų, kai kartais negali atsakyti, kodėl čia arabeskas, ar kodėl laikai ranką viršuje. Aš esu jų dėstytoja, jiems Klaipėdos universiteto Menų akademijoje dėstau šokį, tai prie to jau buvau įpratusi (juokiasi). Smagu, kad šokti jiems patinka.
– Dažnai žmonėms Lietuvoje sunku išdrįsti nueiti kad ir į šiuolaikinio šokio užsiėmimus, baiminamasi, kad neturi tinkamo kūno ar šokio pagrindų. Kaip peržengti tą barjerą?
Pavyzdžiui, prieš porą metų keliavau po JAV, ten susipažinau su daug vyresnio amžiaus žmonių, kuriems paminėjusi, kad esu balerina, sulaukdavau atsakymo, kad jie taip pat lanko baletą. Stovi prieš mane žilagalvė močiutė, o aš galvoju – apie kokį baletą tu gali kalbėti? Mums reikalinga vidinė laisvė.
Nežinau, šitas klausimas labai mistiškas, bet smagu, kad Lietuvoje vis dažniau atsiranda baleto pamokos suaugusiems, ten eina net vyresnio amžiaus žmonės. Čia yra ne šokio ar šokio mokytojų problema, o mūsų visuomenės – esame šiek tiek drovūs ir nelabai prisileidžiame kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, prieš porą metų keliavau po JAV, ten susipažinau su daug vyresnio amžiaus žmonių, kuriems paminėjusi, kad esu balerina, sulaukdavau atsakymo, kad jie taip pat lanko baletą. Stovi prieš mane žilagalvė močiutė, o aš galvoju – apie kokį baletą tu gali kalbėti? Mums reikalinga vidinė laisvė.
Be abejo, jei patinka, jei to norisi, aišku, kad reikia šokti. Tai iš principo suteikia džiaugsmo. Esame pilni stereotipų, žinoma, labai lengva pabadyti pirštais ir pasakyti, kad esi toks ar anoks, bet iš jų kažkaip reikia vaduotis, būtina vaduotis iš įsivaizdavimų, nes jie neatitinka realybės. Reikia daryti tai, kur veda širdis. Gal labai hedonistiškai nuskambės, bet gyvenimas vienas ir kodėl jo nepraleidus šokant baletą, nors pagal specialybę esi fizikas ar inžinierius. Aš manau, kad nėra ribų. Aišku, vis svarstome, kaip atrodysiu, ką kiti pagalvos, bet juk svarbiausia surasti bendraminčių ir tiesiog smagiai šokti.
Klaipėdos Valstybinio Muzikinio teatro spektaklis „Žizel“ rodomas Klaipėdos Žvejų rūmuose spalio 12 ir 27 d.
