Neseniai 15min kalbinta LRDT vadovė Olga Polevikova sakė išklausysianti visų nuomonių, nes LRDT koncepcija pavadinimą pranoksta jau dabar, be to, keisti jį svarstymų jau buvo ir anksčiau. Tiesa, prieš kelias dienas kultūros ministras Simonas Kairys BNS prasitarė, kad siūlymas LRDT pervadinti į tautinių mažumų teatrą – jau ant stalo.
15min parengė publikaciją, kurioje išdėstytos istorinės tyrėjų žinios, LRDT vadovų ir ministrų liudijimai bei tuo paremtos teatrologų nuomonės.
Klausimą kėlė dar J.Vaitkus
15min žiniomis, LRDT pavadinimo keitimo klausimą inicijavo režisierius Jonas Vaitkus, vadovavęs LRDT 2008–2018 metais. Jis 15min teigė, kad tai jis siūlė spręsti 2014 metais dar prieš atsisakant gastroliuoti Rusijoje. Tuo metu kultūros ministras buvo Šarūnas Birutis, J.Vaitkus kreipėsi ir į prezidentūrą. Režisierius tikino, kad klausimas buvo keliamas ir Lianos Ruokytės-Jonsson bei Mindaugo Kvietkausko kadencijų Kultūros ministerijoje metu.
„Mes norėjome teatrą pavadinti Lietuvos valstybės tautų teatru, tačiau pavyko užrašyti tik Lietuvos rusų dramos teatras – tautas vienijantis teatras“, – teigė jis ir patvirtino, kad dabartinį pavadinimą vertina kaip sovietinį palikimą.
„Niekas nekreipė dėmesio. Bijojo gal, – komentavo režisierius. – Manau, kad čia veikė ir kai kurie LRDT žmonės, kažkas iš Seimo rusakalbių, ta vadinamoji penktoji kolona. Tačiau idėją nevažiuoti gastroliuoti į Rusiją palaikė visas teatras. Nenorėjau, kad būtų puolamas kolektyvas, todėl susirinkau strėles sau.“
Visgi J.Vaitkus patvirtino, kad palaikančių režimą LRDT bendruomenėje jo vadovavimo metais buvo „tik vienetai“: „Dauguma palaikė Lietuvos nepriklausomybės klausimą.“
2014–2019 metais LRDT literatūrinės dalies vedėju dirbęs kultūros žurnalistas ir teatro analitikas Julijus Lozoraitis kartu su J.Vaitkumi dalyvavo modeliuojant ir teatro pavadinimo keitimą, ir naują teatro konceptą. Dabartiniu J.Lozoraičio požiūriu, režisieriaus siūlytas Visų tautų teatro pavadinimas buvo ne principinis.
„Svarbiausia, kad šiame teatre būtų kuriami ir vaidinami lygia greta ir rusiški, ir lietuviški spektakliai, ir lietuvių, ir rusakalbei publikai. Tai įmanoma ir dabar, dabartinė teatro trupė pajėgi tai daryti“, – teigia J.Lozoraitis.
2018 metais LRDT vadovo pareigų siekė G.Varnas, kuris kovo pabaigoje, paskelbęs savo nuomonę teatro „Utopia“ feisbuko paskyroje, aktualizavo teatro pavadinimo problematiką.
15min jis sakė, kad anuomet kandidatavo į LRDT vadovo pareigas, nes norėjo pakeisti pavadinimą ir teatro modelį, tačiau direktoriaus pozicijos G.Varnas nelaimėjo.
„Pamenu, kad viceministrė Gintautė Žemaitytė pasakė, kad sutiktų su [mano, kaip direktoriaus, pareigomis], bet pavadinimo keisti negalima, – teigė G.Varnas. – Atsakiau neigiamai, nes tai ir yra pati esminė sąlyga.“
Jis patikino, kad nėra susiję su dabartine LRDT vadovybe, trupe ir jų kuriamu menu. Visgi G.Varnas kėlė klausimą, kodėl teatras pavadintas rusų, o ne žydų, lenkų teatru? „Ši tradicija atėjo iš Rusijos imperijos laikų, kuomet jie visur steigė savo teatrus, o vėliau tą patį darė sovietai. Tai yra tiesiog orumo klausimas“, – teigė jis.
„Jeigu paklausite, ar kas nors man iš Kultūros ministerijos paskambino po to, kai buvo paviešintas mano tekstas? Aš jums atsakysiu. Niekas“, – sakė jis.
Jo nuomone, tai turėtų būti grynai politinis sprendimas, dabartinė LRDT direktorė yra niekuo dėta, nes tai ne jos valioje.
Kas tuo metu vyko ministerijoje?
2012–2016 metais kultūros ministru dirbęs Šarūnas Birutis 15min tikino, kad LRDT pavadinimo ir modelio keitimą kaip tik jis ir inicijavo, o tai, kad į jį šiuo klausimu būtų kreiptasi, neigė.
„Man įdomu, kas sakė, kad šis prašymas neišgirstas. Jo tiesiog nebuvo. Buvo diskusijų apie scenos atvėrimą visiems kūrėjams, kaip koks Shakespeare'o teatras Gdanske. Šiandien pas mus įprasta, kad viena trupė okupuotų visą teatrą, o kiti lieka našlaičių ir prašytojų vaidmenyje. Nes iš tiesų toks atavizmas, kaip LRDT, jau buvo atgyvenęs ir mes nemažai apie tai diskutavome. Sprendimas buvo atidėtas, ir viskas“, – sakė Š.Birutis.
Paklaustas, kodėl prireikė nukelti klausimą, Š.Birutis iškėlė teatro rekonstrukcijos klausimą, mat su juo siejamas ir LRDT modelio bei pavadinimo keitimas: „Kadangi pinigų nebuvo ir sprendėsi daugelis kitų dalykų – kaip pradėti rekonstrukciją, kad neprireiktų uždaryti teatro <…>. Nesibaigus diskusijoms ir nepatvirtinus galutinio finansavimo ir projekto dėl teatro tolesnės veiklos mano kadencija ir baigėsi.“
Toks atavizmas, kaip LRDT, jau buvo atgyvenęs ir mes nemažai apie tai diskutavome.
Š.Biručio teigimu, LRDT, kaip institucijos, modelis apsvarstytas nebuvo. Jis pasakojo, kad tuo metu, kaip tik buvo dirbama prie Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo.
„Mano mintis buvo pastatus atskirti nuo pačių trupių – trupė būtų trupė, o pastato valdymas pastato valdymu. Aišku, ne visur – Lietuvos nacionalinis dramos teatras gali likti kaip kertinis akmuo“, – komentavo jis.
Pasak pašnekovo, anuomet jo sprendimai sulaukė daug pasipriešinimo. „Tiksliai neatsiminsiu, bet jis ėjo iš pačių teatrų, – paklaustas patikslino Š.Birutis. – Visi gi nori būti šeimininkais savo pastate – jį remontuoti, tvarkyti ir t.t. Tai susiję su repertuarinio teatro modeliu, atėjusiu iš sovietinių laikų. Niekas anuomet to pokyčio nenorėjo. Turintys etatus ir buveinę gynė savo monopolį.“
„Ministras nėra tas, kuris galėtų trenkti kumščiu į stalą ir nurodyti ką daryti“, – pasakojo Š.Birutis. Jo teigimu, ministerijos komanda tada stengėsi keisti įstatymą taip, kad teatrai turėtų viešųjų įstaigų statusą ir pačios uždirbtų pinigus: „Pirminis įstatymo variantas buvo būtent toks – suteikti laisvę nenusavinant metų gale biudžetinių pinigų.“
Kodėl pastatas nebuvo renovuotas? „Iki manęs jokių Europos Sąjungos pinigų kultūrai nebuvo išvis. Mes pradėjome mintį, kad ir kultūra turėtų gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Visi sakė, kad nieko mes nepadarysim. Tačiau mes per pusantrų metų padarėm tai, ką kiti ruošė 10 metų. Tačiau tada tuos pinigus pirmame etape grubiai tariant reikėjo atimti iš kitų ministerijų, pasipriešinimas buvo didelis, todėl daug pinigų negavome. Žinoma, jų neužteko, tačiau prieš išeidami palikome daugelio teatrinių institucijų rekonstrukcijos pabaigimo projektus.“
15min pozicijos apie LRDT situaciją teiravosi ir 2016–2018 metais kultūros ministre dirbusios Lianos Ruokytės-Jonsson, tačiau nesutikusi komentuoti ji nukreipė pas buvusią viceministrę Gintautę Žemaitytę. Ji pakomentavo tai, kas įvyko 2018 metais J.Vaitkui baigiant kadenciją LRDT.
Pasak jos, tuo metu pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas ne į LRDT modelio ir pavadinimo keitimą, bet į skandalą, susijusį su kaltinimais J.Vaitkui dėl seksualinio priekabiavimo. Be to, tokiems pakeitimams būtų reikėję diskusijų su visuomene, o Užsienio reikalų ministerija buvo rekomendavusi nespręsti opių klausimų, susijusių su rusų bendruomene Lietuvoje.
„Anuomet IŠ VSD buvo atėjusi informacija, kad Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmečio proga planuojama rengti įvairių provokacijų, todėl buvo rekomenduojama neaudrinti rusakalbių bendruomenės“, – teigė G.Žemaitytė.
Su toliau pareigas ministro pareigas ėjusiu Mindaugu Kvietkausku 15min kol kas susisiekti nepavyko.
Kultūros ministras Simonas Kairys pokalbį apie LRDT pradėjo išryškindamas sudėtingą pastato Basanavičiaus gatvėje renovacijos klausimą:
„Liūdniausias istorijos momentas iš pricipo yra tai, kad teatras prarado Europos sąjungos investiciją. Žinoma, galima gilintis, kiek čia paties teatro kaltė, kiek to meto ministerijų investicijų planuotojų požiūris. Iš esmės teatras užstrigo beplanuodamas pradėti rekonstrukciją ne nuo pagrindinės salės, bet nuo pagalbinių patalpų.
Tuomet buvo suprasta, kad šis kelias nėra teisingas, ir bandyta peržaisti situaciją. Bet pritrūko laiko ir Europos sąjungos traukinys nuvažiavo, o dabar Vilniaus regiono objektų tvarkymas į šias lėšas pretenduoti nebegali.“
Kalbėdamas apie modelio ir pavadinimo keitimą, S.Kairys teigė nenorįs leistis į istorines paieškas, todėl žada kreiptis į profesionalus – scenos meno patariamąją tarybą, LMTA ekspertus, režisierių G.Varną ir dramaturgą Marių Ivaškevičių.
Jo požiūriu, nors ši diskusija nenauja, ji yra savalaikė. „Matydamas scenos menų profesionalų iniciatyvas ir tam tikrus visuomenės lūkesčius, manau, kad mes civilizuotai, žingsnis po žingsnio pakeisime pavadinimą. Tačiau jis susijęs ir su veiklų vizija – pavadinimas ir formatas turi derėti. Nemanau, kad [sprendimo priėmimas] užtruks amžinybę“, – komentavo.
Diskutuoti reikia, bet ne dabar?
Rengiant publikaciją, ne visi 15min kalbinti intelektualai teigė, kad karo Ukrainoje akivaizdoje LRDT pavadinimas turėtų būti diskusijų centre. Vienas iš sutikusių duoti komentarą – 15min yra kultūros analitikas, teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Jis sakė, kad „šiuo metu tai atrodytų, kaip kerštas niekuo nenusipelniusiems žmonėms“:
„Kvailesnio laiko, nei tas, kurį dabar pasirinko G.Varnas, svarstymui sugalvoti vargu ar įmanoma. Ir dėl teatro, ir dėl Lietuvos rusų bendruomenės, teatro žiūrovų. Tai galima aptarti jau po karo, saugioje aplinkoje, nepriskaldant malkų.“
Kvailesnio laiko, nei tas, kurį dabar pasirinko G.Varnas, svarstymui sugalvoti vargu ar įmanoma.
„Lietuvos rusai taip pat jaučiasi ganėtinai nesaugiai, bet ne todėl, kad Lietuvą kažkas gali užpulti, bet dėl požiūrio į juos, kaip į dabartinės Rusijos valdžios atstovus, nors jie tokie nėra. Jų santykis su Putino Rusija yra kitoks“, – tęsė jis.
J.Vaitkaus nuomone, šį delikatų klausimą reikėjo spręsti anksčiau, dar 2014 metais, kai Rusija užgrobė Krymą. „Tada visi tylėjo, – sakė jis. – Nebuvo politinės valios nei iš prezidentūros, nei ši ministerijos, nors viskas buvo paruošta.“
Savo feisbuko paskyroje taip pat reagavo ir M.Ivaškevičius:
„Kad jau prasidėjo diskusijos dėl Lietuvos rusų dramos teatro pervadinimo, noriu pasakyti ir savo nuomonę, kaip žmogus, dramaturgas, kuriam teko dirbti su šiuo teatru. Reikėtų vardo, vienijančio Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, o taip pat įprasminančio visą buvusį LDK politinį ir kultūrinį palikimą. Vardo, kuris susijęs su Vilniumi. Žinau tik vieną tokį vardą – Adomas Mickevičius. Vilniaus Adomo Mickevičiaus teatre, manau, būtų garbė dirbti ir rusų, ir ukrainiečių tautybės aktoriams, jau nekalbant apie baltarusius, lenkus ir lietuvius. Man asmeniškai būtų garbė būti statomam tokio vardo teatre.“
Kaip teigė J.Lozoraitis, LRDT koncepciją keisti reikia, tačiau „jokiu būdu ne dabar“: „Šiuo metu bet koks toks žingsnis bus suvoktas kaip politinis. Bet kuriuo atveju tai atrodys kaip susidorojimas, kaip politinė provokacija.“
Interviu 15min metu pašnekovas atskyrė kūrybą ir politiką. Jo nuomone, „kai kultūros žmonės ima politikuoti, tai atrodo apgailėtinai. Šiuo istoriniu – karo – momentu kūrybinis aspektas šiame kontekste apskritai nebefigūruoja”, pažymėjo jis.
Mąstydamas apie naują LRDT pavadinimą, reaguodamas į Mariaus Ivaškevičiaus idėją teatrą pavadinti Adomo Mickevičiaus vardu, J.Lozoraitis pusiau juokais pasiūlė pakrikštyti teatrą Ukrainos nacionalinio poeto Taraso Ševčenkos vardu. „Tai turėtų daugiau prasmės, negu suteikti teatrui Adomo Mickevičiaus vardą“, – komentavo jis.
„Va čia tai būtų tikras įvykis – pervadinti teatrą į Lietuvos Taraso Ševčenkos rusų dramos teatrą, – mąstė J.Lozoraitis, – kaip ir Ukrainos Didvyrių gatvė prie Rusijos ambasados.“
Vėliau jis pridūrė, kad iš tikrųjų šis teatras yra rusų kalbos dramos teatras, nes „įvairių tautybių žmonės vaidina jame ta pačia nevalstybine rusų kalba“. Tai yra anachronizmas ir pati LRDT bendruomenė tai puikiai supranta“, mano J.Lozoraitis.
Teatrologės D.Šabasevičienės teigimu, į karo akivaizdoje išsakytą G.Varno poziciją būtina reaguoti ir subūrus grupę galvoti apie teatro pavadinimo pakeitimą.
„Rusų dramos teatro trupė šiame pastate buvo įsikūrusi laikinai, gaila, kad ji už savo patalpas Jogailos gatvėje nekovojo (istoriniam kontekstui skirtas atskiras skyrius šio straipsnio gale – red. past)“, – sakė ji.
Anot pašnekovės, šis teatras galėtų vadintis Senuoju teatru arba Miesto teatru (taip jis vadinosi 1931–1939 metais):
Rusų dramos teatro trupė šiame pastate buvo įsikūrusi laikinai, gaila, kad ji už savo patalpas Jogailos gatvėje nekovojo.
„1913 metais šis teatras buvo pastatytas už privačias akcinės bendrovės, kurios vienas iš įkūrėjų buvo ir mecenatas bei filantropas Hipolitas Korwin-Milewskis, lėšas, o trečiajame dešimtmetyje pastatas buvo perduotas Vilniaus miestui“, – teigė ji.
Scenos menų kritikės Sigitos Ivaškaitės požiūriu, nors nagrinėta ir anksčiau, LRDT pavadinimo problematika dėl karo Ukrainoje yra žymiai aiškesnė.
„Į tai galima reaguoti jautriai, bet gerąja prasme, pasveriant argumentus už ir prieš“, – 15min komentavo ji.
Ji taip pat pridūrė, kad tai labiausiai liečia patį teatro administravimo ir meninio turinio planavimo principą, kuris galėtų būti lankstesnis ir artimesnis šiuolaikiniam menų inkubatoriui, puoselėjančiam daugiatautiškumą, nors ir paremtam esamos trupės branduoliu.
Paklaustas, ar dabar kelti šį klausimą yra geras laikas, tekstologas, nacionalizmą tyręs istorikas Paulius V. Subačius atsakė:
„Žmonių, kurie savęs neasocijuoja su Putino valdoma valstybe, jaučiasi esą Lietuvos piliečiais, nepaisant to, kada jie atsidūrė Lietuvoje, tokie pasiūlymai neturėtų žeisti ar kelti didelį susirūpinimą. Tai nėra išpuolis prieš bendruomenę, ketinimas išvaikyti trupę ar sprendimas nebestatyti spektaklių rusų kalba.
Tiesa, negatyvaus rusiškos kultūros vertinimo bei įspaudo po šio karo bei, jau faktologiškai tariant, genocido teks dar ilgai kratytis. Visiems. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje po dešimtojo dešimtmečio jaučiama baimė tik neužkliudyti <...>. Šiandien jau kolektyviškai kritiškai žvelgiame į Vakarų valstybių bandymus prisijaukinti Maskoliją, mat ji su mumis bus draugiškesnė ir mažiau agresyvi...“
P.V.Subačius palygino situaciją su įvykiais XX a. pirmoje pusėje: „Tokia sąvoka, kaip „vokiečių kultūra“ po Antrojo pasaulinio karo kitose šalyse nebuvo vartojame gerus 2 ar 3 dešimtmečius. Manau, kad su rusų kultūra bus panašiai, nes peržengtos tam tikros ribos. Pavienis žmogus gali būti visiškai nekaltas, bet ribos buvo peržengtos.“
Tekstologo teigimu, LRDT pavadinimas, pirmiausia, turi atitikti turinį.
„Yra pavadinimų, kurie yra neutralūs arba kurį laiką gali tokie būti, tačiau dėl istorinių priežasčių tokie nebetampa. Mano galva, kviesdama Ukrainos menininkus kurti (nesvarbu, kokia kalba) šio teatro bendruomenė turėtų pamąstyti, ar ukrainiečiams nebūtų nejauku vaidinti ir eiti į teatrą, kuris yra taip pavadintas?
Tai nėra išpuolis prieš bendruomenę, ketinimas išvaikyti trupę ar sprendimas nebestatyti spektaklių rusų kalba.
Antra, šis pavadinimas nėra istorinis. Jeigu LRDT veiktų kokioje nors kitoje vietoje, kaip antai pastate dabartinėje Jogailos gatvėje, dar būtų suprantama. Tačiau šiame kontekste Vilniuje turime du minėtinus pastatus, kurie anksčiau priklausė miestiečių draugijoms. Taigi J.Basanavičiaus gatvėje esančio Pohuliankos teatro pastatas statytas kaip opozicija ano meto valdžiai“, – sakė P.V.Subačius.
„Nepriklausomybės pradžioje buvo pasiūlymų, kad jis taptų lenkų teatru. Tai, kad jo nebūtų, nulėmė lietuvių nacionalizmas, kurio nereikia niekada pamiršti. Šiandien galime drąsiau apie tai kalbėti, nes esame drąsesni ir labiau savimi pasitikime. Mūsų neužpuls nei lenkai, nei latviai, taigi vienintelė kryptis, iš kurios jaučiama agresija, yra Rusija“, – sakė jis.
P.V.Subačius sutinka su G.Varno pasiūlymu pervadinti LRDT Pohuliankos teatru arba Lietuvos valstybiniu tautų teatru.
Reikalingi teatro modelio pokyčiai
Kalbėdami apie teatro pavadinimą intelektualai tikisi, kad keisis ir teatro modelis. Jie kelia klausimą, kaip šiame teatre galėtų prisiglausti visos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos.
D.Šabasevičienės manymu, kaip profesionaliam teatrui LRDT bus vis sunkiau egzistuoti statant spektaklius vien rusų kalba. Po karo Ukrainoje, akivaizdu, nekviesime dirbti rusų ar baltarusių teatralų, o jauni režisieriai Lietuvoje nebemoka rusų kalbos.
Tuo metu V.Jauniškis teigė, kad teatro modelio klausimas jau buvo keltas ir anksčiau: „Buvo svarstoma šį teatrą paversti laisvąja sceną, o sugalvojus gerą mechanizmą, ką daryti su trupe, [kažką keisti]. Bet tą daryti reikia tikrai ne šiuo metu.“
„Be to, pavadinimą keisti ir kažką daryti mąstė ir patys LRDT vadovai“, – pridūrė jis.
Abu teatro kritikai – V.Jauniškis ir D.Šabasevičienė – sutiko, kad dabartinis LRDT repertuaras yra gana geras.
Pasak V.Jauniškio, čia yra klasikos (ne tik Rusijos), o Agniaus Jankevičius režisuotą „Idiotą“ jis vertina „kaip vieną geriausių“. „Repertuaras yra įvairus ir subalansuotas, būtų geidautina, jeigu koks kitas Lietuvos teatras turėtų tokį repertuarą“, – teigė V.Jauniškis.
D.Šabasevičienė sakė, kad stipriausiai repertuaras atrodė J.Vaitkaus vadovavimo laikais. Jos nuomone, jo spektakliai (pavyzdžiui, „Karalius Lyras“) iki šiol neprarado meninės įtaigos. Be to, jo laikais LRDT trupė ypač sustiprėjo ir įgavo savo veidą.
S.Ivaškaitė taip pat sutiko su mintimi, kad J.Vaitkaus vadovavimo metu teatras buvo įsiliejęs į miesto gyvenimą, tačiau „dabar kultūriškai jis vėl užsidarė“ ir tai rodo, kad dialogas su žiūrovu nebeveikia.
Jos nuomone, dabartinis teatro modelis yra „atgyvena“, tačiau nereikėtų pamiršti, kad modelio keitimo procesas būtų ilgas. Atsinaujinusį LRDT pastatą ji matytų kaip multifunkcinę erdvę, su skirtingomis dirbtuvėmis. „Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų sugriauti architektūrą, istorinę sceną. Ten yra nemažai vietos ir tam yra visos galimybės“, – teigė ji.
„Iš privačių pokalbių su žmonėmis, kandidatavusiais į LRDT vadovo pozicijas po J.Vaitkaus, esu išgirdusi neblogų sumanymų, susijusių su teatro, kaip pastato, renovacija bei jo įstaigos struktūros pritaikymą europinio teatro reikmėms“, – tęsė kritikė.
S.Ivaškaitės požiūriu, LRDT struktūros pritaikymas įvairioms tautoms ir pavadinimo keitimas niekaip neprieštarautų tam, ką dabar daro LRDT komanda. „Jie stengiasi palaikyti žmones Ukrainoje įvairiomis akcijomis bei konkrečiais darbais. Kodėl to nepavertus institucija, kuri priima kitataučius, norinčius vystyti tą patį ryšį, kurį ir skatina patys LRDT?“ – mąstė S.Ivaškaitė.
Kalbėdamas apie LRDT modelio pokyčius J.Lozoraitis teigė, kad po vienu pastato stogu neįmanoma suburti visų tautybių teatrų, be to, atsirastų turinio kokybės problemų.
„Pavyzdžiui, kaip jie pasidalins sceną generalinėms repeticijoms? Lenkams prieš premjerą skiriamos 5-ios repeticijos, o rusams – 8-ios? Iš karto įvyktų konfliktas, – komentavo jis. – Vienintelis galbūt įmanomas variantas būtų šiam teatrui turėti savo filialus, tačiau ir čia kvepia labai rimtomis problemomis. Tuomet Kultūros ministerijai kiltų didelė pagunda perduoti tokį teatrą Tautinių mažumų departamento žinion. Dėl šios priežasties teatras apskritai dingtų iš Lietuvos valstybinių profesionalių teatrų panoramos.“
LRDT – niekada nebuvo penktoji kolona
Pasak J.Lozoraičio, būtina pažymėti, kad LRDT niekada „nebuvo penktoji kolona“, todėl ši institucija posovietinių valstybių rusiškų teatrų kontekste yra išskirtinė:
„Antai Estijos ir Latvijos rusų dramos teatrai po 1991 m. visada buvo tam tikroje politinėje opozicijoje ir iš esmės rėmė maskvietišką politiką. Atkūrus nepriklausomybę, ten ligi šiol vadovauja režisieriai ir meno vadovai, paskirti iš Maskvos. Nepriklausomoje Lietuvoje LRDT to niekada nebuvo. Itin svarbu paminėti, kad 1991 metais, kai teatrui vadovavo aktorių trijulė Artiomas Inozemcevas, Vladimiras Jefremovas, Michailas Jevdokimovas, jie vienareikšmiškai rėmė Sąjūdį. Žinoma, kolektyvas reagavo įvairiai. Bet tuo metu teatras pakeitė pavadinimą iš Lietuvos SSR valstybinio rusų dramos teatro į Lietuvos rusų dramos teatrą.“
„Labai gerai pažįstu daugumą šio teatro žmonių, – tikino pašnekovas. – Ten dirba įvairių tautų atstovai – lenkų, lietuvių, rusų, totorių, kartvelų, ukrainiečių. Štai aktorė Jevgenija Gladij yra Ukrainos pilietė, ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Todėl kalbėti apie LRDT kaip apie grynai rusišką teatrą nėra jokio pagrindo. Juolab kad jaunoji aktorių karta yra gimusi Lietuvoje, tad Lietuva yra jų tėvynė.“
Pasak J.Lozoraičio, LRDT dirba daug Lietuvos valstybingumą ir Ukrainos kovą už laisvę beatodairiškai palaikančių žmonių, ypač tarp jaunimo. Visgi dauguma kūrybinių šio teatro žmonių yra apolitiški. Jis taip pat pridūrė, kad esama ir proputiniško mąstymo žmonių, ypač tarp tų, kas senokai atsikraustė iš Rusijos ir iki šiol nekalba lietuviškai. „Tokių daugiausia pasitaiko tarp techninio personalo, ir dabar jie, savaime suprantama, vengia tai afišuoti“, – komentavo J.Lozoraitis.
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad prie pat LRDT įsikūrusi Ukrainos ambasada. „Tai svarbus dalykas, į kurį niekas nekreipia dėmesio. Teatro žmonės draugiškai bendraudavo su ambasados darbuotojais dar Viktoro Janukovyčiaus laikais, kartu išgyveno ir dėl Maidano, ir dėl Krymo įvykių, ir vėliau taip pat.“
Istorinis kontekstas
Kalbant apie LRDT reikia atskirti pastatą ir pačią organizaciją, pažymėjo J.Lozoraitis. Lietuvos rusų dramos teatras buvo įkurtas Maskvoje 1946 m. specialiu SSRS Liaudies komisarų tarybos įsaku, o į pastatą J.Basanavičiaus gatvėje LRDT įsikėlė 1986 m.
„LRDT pastate J.Basanavičiaus gatvėje yra tokiomis pat teisėmis, kaip Rusija Kryme. O tikrasis LRDT pastatas yra dabartinėje Jogailos gatvėje“, – sakė J.Lozoraitis.
Per pastarąjį šimtą metų J.Basanavičiaus gatvėje esantis teatras dėl istorinių aplinkybių pavadinimą keitė ne kartą. 15min pateikia informaciją, remiantis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusios parodos, skirtos jo šimtmečiui, duomenimis. Ją sudarė menotyrininkas Helmutas Šabasevičius.
Teatras, duris atvėręs 1913 metų spalio 12 d. tuometinėje Didžiosios Pohuliankos gatvėje, priklausė bendrovei „Korwin-Milewski, Bohdanowicz, Zawadzki i Spółka w Wilnie“.
Marijos Drėmaitės, Rūtos Leitanaitės ir Julijos Reklaitės sudarytame Vilniaus gide rašoma, kad pastatą sukūrė lenkų architektų biuras „Architekt“. Jame dirbo Wacławas Michniewiczius ir Aleksandras Parčevskis.
XX a. trečiame dešimtmetyje pastatas buvo perduotas Vilniaus miesto tarybai ir veikė įvairios teatro trupės (Didysis teatras, eksperimentinis teatras „Reduta“, Miesto teatras).
1917 metų rugsėjo 18–rugsėjo 22 dienomis vyko Vilniaus konferencija, numačiusi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą, įkūrusi Lietuvos Tarybą.
Kaip 15min pasakojo H.Šabasevičius, iki 1986 metų LRDT veikė Jogailos (tuometinėje Kapsuko) gatvėje. Šis pastatas pradėtas rekonstruoti, tačiau į Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadą, išleistą 1988 metais, nebuvo įrašytas.
„Vėliau rekonstrukcija buvo įšaldyta, griuvėsiai stovėjo apie dešimtmetį, – teigė H.Šabasevičius. – 1995 m. parodos „Kasdienybės kalba“ metu Gintaras Makarevičius sugriauto teatro scenoje sukūrė instaliaciją „Scenos uždanga“.“
Pasak J.Lozoraičio, LRDT jau nebegalėjo vėl įsikurti savo pastate Jogailos gatvėje dėl jame įvykdytos rekonstrukcijos. „Tuo metu LRDT vadovavo režisierius Eugenijus Volis, kuris ir sugalvojo teatrą inkorporuoti į komercinį pastatą. Tačiau ilgainiui teatras ten išnyko.“
„LRDT pastato problema yra labai sudėtinga, bet, manyčiau, yra išsprendžiama, – sako J. Lozoraitis. – Šis teatras tikrai nėra amžiams pririštas prie griūvančių teatro rūmų Basanavičiaus g. 13, galima rasti tam ir kitų tinkamų, geresnių pastatų. Užtat Lietuvos rusų dramos teatro, kaip valstybinės kūrybinės institucijos, reforma yra seniai pribrendusi. Bet ją dera vykdyti tik tuomet, kai politinis šio sprendimo aspektas jau nebebus žalingas nė mūsų valstybei, nė pačiam teatrui”, –išsakė savo nuomonę J.Lozoraitis.
