Viskas, ką šiandien turime – tai kovo pradžioje paskelbtos nominacijos, nesukėlusios nepasitenkinimo bangų ar ryškesnių pykčio protrūkių komisijos atžvilgiu. Pastarųjų, beje, kasmet mąžta. Gali būti, kad bėgant metams ir vis didesnei kūrėjų daliai gaunant apdovanojimus, mažėja neįvertintųjų, vadinasi – ir nepatenkintųjų skaičius. Taip pat gali būti, kad metus iš metų stebėdami viešus nepasitenkinimus skirtingų komisijų sprendimais, profesionalūs scenos meno vertintojai įsimena tam tikras scenos meno bendruomenės ištransliuotas taisykles: būtina nominuoti visų lyčių vaidmenų atlikėjus, šokį privalu įvertinti nepriklausomai nuo tų metų produkcijos lygio, o tokie kategorijų pavadinimai kaip „Teatras+“ gali nuskambėti įžeidžiančiai, nes ne įvardina nuopelnus, bet tarsi pastumia nominuotuosius už vertinamo meno ribų. Ir čia nėra jokios ironijos – vertintojų gebėjimas reflektuoti ankstesnių metų reakcijas ir į jas atsižvelgti yra vienareikšmiškai sveikintinas.
Tad juo labiau gaila, kad vienas kūrybiškiausių sektorių Lietuvoje iki šiol neatranda būdų karantino sąlygomis surengti šventę ar bent paminėti pripažintus 2019-ųjų geriausiais.
Viskas, ką šiandien turime – tai kovo pradžioje paskelbtos nominacijos, nesukėlusios nepasitenkinimo bangų ar ryškesnių pykčio protrūkių komisijos atžvilgiu.
Kita vertus, įdomu pasinaudoti pirmą kartą atsiradusia proga pabūti nežinioje ilgiau nei įprastas dvi savaites ir apmąstyti, koks Lietuvos scenos meno laukas atsiskleidžia nominacijų sąraše. Šįmet jo pasiūlytas kontekstas sufleruoja dvi Lietuvos teatro panoramas, kurių viena siunčia žinią Lietuvos visuomenei, o kita – konkrečiaĩ teatro bendruomenei.
Pirmoji panorama – žinia Lietuvai
Prieš metus džiaugėmės, kad pagaliau „Auksiniai scenos kryžiai“ tapo visos Lietuvos, o ne Vilniaus teatrų apdovanojimais – beveik visose nominacijose su sostinės teatrais lygiavertiškai grūmėsi Klaipėdos, Kauno, Šiaulių teatrų kūryba. Šįmet nominacijose vėl pastebimi keturi miestai, tačiau iš esmės dominuoja du – Vilnius ir Klaipėda, pastarajai į „varžybas“ įsijungiant šokio, spektaklių vaikams, metų patirties kategorijose.
„Auksiniai scenos kryžiai“ nėra miestų varžybos, tačiau klausimas „kodėl pastebimas tik Vilnius?“ daug metų lydėjo nominacijas, tad skirtinguose miestuose kuriančių „Kryžiais“ įvertintų menininkų santykis vis dar atrodo vertas aptarimo. Pernai keletą nominacijų pelniusių Šiaulių vardą šįmet pakeitė Panevėžys, nepagrindinio moters vaidmens kategorijoje nominavus Juozo Miltinio dramos teatre vaidmenį sukūrusią Agniešką Ravdo.
Kauno sąraše nesimato ir būtent tai stebina labiausiai. Peržvelgus Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjerų sąrašą, galima pastebėti, kad pernai teatre kurta intensyviai – spektaklius statė Gintaras Varnas, Aidas Giniotis, Agnius Jankevičius, jauni, tačiau profesionalioje scenoje jau įsitvirtinę režisieriai Kamilė Gudmonaitė ir Povilas Makauskas; taip pat keletą projektų sukūrė nauji į kolektyvą įsilieję aktoriai, baigę Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kursą. Išties keista, kad tokio produktyvaus, įvairiapusišką programą žiūrovams siūlančio, negana to – nacionalinio, vadinasi, prioritetinį valstybės finansavimą gaunančio teatro 2019-ųjų darbai net nekonkuruoja su kitų įstaigų kūryba.
Vienintelis į nominacijų sąrašą šįmet patekęs Kaune apsistojęs menininkas – nevyriausybinio sektoriaus atstovas, šokėjas Marius Pinigis, pernai kūręs vaidmenis trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tarp jų ir Klaipėdoje, kurios vardas tarp devynių šokio kategorijose nominuotų šokėjų ir choreografų paminėtas penkis kartus iš devynių. Uostamiestyje jau keliolika metų veikiantis „Šeiko šokio teatras“ 2019-ųjų nominacijose yra dažniausiai minimas nevyriausybinio sektoriaus atstovas ir daugiausiai nominuota Lietuvos šiuolaikinio šokio įstaiga. Įvairiapusišką meninę bei visoms amžiaus grupėms skirtą edukacinę veiklą vykdantis teatras, regis, sugeba išlaikyti aukštą ir konkurencingą kartelę.
Tad juo sunkiau tokiame kontekste suvokti NKDT situaciją. Be abejo, teatro ir šiuolaikinio šokio Lietuvoje pasiūla ir vystymosi laikotarpis nepalyginami. Tačiau strateginio finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos ir nacionalinei įstaigai skiriamo finansavimo taip pat nėra kaip palyginti. Pasitelkiant whataboutism’ą galima minėti, kad ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras šįmet sulaukė vienintelės nominacijos. Tačiau ji yra. Be to, praėjusiais metais LNDT orientavosi į jaunų Lietuvos ir užsienio kūrėjų pastatymus, tad natūralu, kad pirmi, antri ar treti pradedančiųjų rezultatai kol kas nekonkuruoja su grandais, kurių darbai vyrauja metų režisierių ar aktorių kategorijose. Užtat metai be nominacijų – net jei vieneri – Nacionaliniam teatrui turėtų būti rimtas signalas permąstyti veiklos kryptis ir kūrėjams teikiamas sąlygas.
Metai be nominacijų – net jei vieneri – Nacionaliniam teatrui turėtų būti rimtas signalas permąstyti veiklos kryptis ir kūrėjams teikiamas sąlygas.
Procentais pagrįsti nepavyktų, tačiau susidaro įspūdis, kad šįmet valstybinis ir nevyriausybinis sektoriai įvertinti gana lygiavertiškai. Vienas stipriausių ir paveikiausių praėjusių metų darbų – Yanos Ross „Vienos miško pasakos“, nominuotos geriausio režisieriaus ir po kelis kartus geriausių aktorių kategorijose – pastatytas Valstybiniame jaunimo teatre, natūralu, kad proporcijos nusviro valstybinio sektoriaus naudai; persvarą papildė ir iki šiol daugiausiai operų pristatantis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
Vis dėlto režisieriaus ir aktorių kategorijose atsiduria Oskaro Koršunovo pavardė ir jo vardo teatre pastatyto spektaklio „Liučė čiuožia“ aktoriai. Studijos „Theomai“ prodiusuoto spektaklio muzika konkuruoja su gigantiškais LNOBT darbais. Į operos nominacijas terpiasi nevyriausybinė Vilniaus miesto opera, nuolat kovojanti už sąlygas Lietuvoje dirbti geriausiems mūsų pačių pasaulinio lygio solistams. Dramaturgijos kategorijoje tarp nacionalinių įstaigų atsiduria unikalus „Operomanijos“ projektas apie tarpukario Vilniuje klestėjusią žydų kultūrą ir jos naikinimą.
O štai Metų patirties kategorijoje būtent valstybinis teatras žengia tarp dviejų nevyriausybinio sektoriaus kolegų. Matyt, tokie dėsniai: spektakliai, kuriuose žiūrovams sukuriama patirtis auginama kvietimu naujai išgyventi gerai pažįstamą aplinką ir situacijas, būdingesni nevyriausybiniam sektoriui, neturinčiam nuolatinių, valstybės visapusiškai finansuojamų erdvių, ir privalančiam kūrybinę erdvę matyti kiekviename žingsnyje. Drauge tai paaiškina, kodėl pastariesiems visuomet sunku konkuruoti su „valstybininkais“ scenografijos kategorijoje, kurioje dažnai nugali stipriausius dailininkus pasikvietę ir didesnę finansinę laisvę jų kūrybai užtikrinantys teatrai.
Tiesa, abejonių kelia sprendimas už scenografiją nominuoti Robertą Wilsoną. Jo pastatyta opera „Turandot“ vizualiai gali būti ir pati ryškiausia 2019-ųjų patirtis Lietuvoje, tačiau būtų gaila, jei apdovanojimas atitektų ne autoriniam praėjusių metų darbui, bet iš 2018-ųjų pastatymo Madride perkeltam meno kūriniui.
Šių metų nominacijos atskleidė ir daugiau niuansų. Pavyzdžiui, kad Lietuvos operos pasaulyje nenugalima klasikinė kūryba ir jos atlikėjai. Tuo tarpu Lietuvos šokio panorama nominacijose atrodo kur kas įvairesnė ir labiau palinkusi į šiuolaikinę stilistiką. Vos viena nominacija teko išimtinai klasikinės formos spektaklio atlikėjai, visa kita – šiuolaikinio šokio ar šiuolaikinio baleto kūrėjams ar atlikėjams (kurių pasiruošimas dažnai remiasi į klasiką). Tai neabejotinai susiję su LNOBT sprendimais skirti erdvę į šiuolaikinį baletą neriančio Martyno Rimeikio choreografiniams ieškojimams ir pasaulinio garso šiuolaikinio šokio choreografo Itziko Galilio žaidimams su išpažįstančiaisiais griežtą klasikinę sampratą. Taip pat įvairiapusiška šokio panorama gali būti susijusi su komisija, kurios sudėtyje yra ir klasikinio baleto, ir šiuolaikinio šokio ekspertų.
Susidaro įspūdis, kad šįmet valstybinis ir nevyriausybinis sektoriai įvertinti gana lygiavertiškai.
Trumpai paminėti norisi ir spektaklio vaikams ir jaunimui kategoriją, kurios nominacijos įrodo, kad teatras jaunimui Lietuvoje vis dar nepopuliarus, o 2019-aisiais vaikams daugiausiai (ir tikrai ryškiausiai) kūrė ne dramos žanro menininkai. Įdomus faktas – nė vienas iš šiame tekste aukščiau minėtų valstybinių dramos teatrų 2019-aisiais nepastatė nė vieno spektaklio vaikams. O visi nominuotieji savo žiūrovais įvardina vaikus nuo penkerių metų (išskyrus Dalijos Acin Thelander spektaklį „Lumi“, kuriame žiūrovai skirstomi į dvi kategorijas: 0-12 mėnesių ir nuo 5-erių metų). Skurdūs metai teatrą mėgstantiems vaikams.
Gali pasirodyti keista, kad svarstydama apie nominacijų atskleistą Lietuvos teatro 2019-aisiais panoramą nelyginau meninės kūrinių vertės. Manau, kad didžiausias šių metų „Auksinių scenos kryžių“ laimėjimas – sugebėjimas nominacijomis atskleisti daugybę Lietuvos teatro detalių (be abejo, ne visas – tai niekada nebus įmanoma, ypač per metus gimus bent vienam ar keletui išskirtinai ryškių kūrinių), atvirumas skirtingų žanrų, raiškų, stilių atžvilgiu, unikalių, kokybiškų eksperimentų įvardijimas greta klasikai artimesnių ir/arba menine prasme itin svarių darbų. Ši įvairovė neleidžia nusistatyti kriterijų, pagal kuriuos būtų galima objektyviai nustatyti, kuris darbas vertingesnis ir pažangesnis. Negana to, bėgant metams kūrėjai vis dažniau renkasi naujas, individualias (ir nebūtinai unikalias) taisykles ir interesus, kuriuos gretinti, palyginti ir kažką įvardinti geriausiais bus vis sunkiau.
Antroji panorama – žinia teatrui
Greta įvairiapusės Lietuvos teatro panoramos, nominacijų sąrašas pasiuntė žinutę, pastebimą tik teatro ir dalies kitų kultūros sričių atstovų.
Metų režisieriaus nominacija „Auksiniuose scenos kryžiuose“ paprastai laikoma keliančia daugiausiai intrigų, nelyg pačia svarbiausia – ji visuomet skelbiama renginio pabaigoje. Šįmet nominuotųjų už metų režisūrą trejete greta Yanos Ross ir Oskaro Koršunovo atsidūrė Jonas Vaitkus, su puikia Lietuvos rusų dramos teatro ir kviestinių kūrėjų komanda pastatęs išraiškingą, dinamišką, ilgą spektaklį „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“. Tokio masto darbas negali nesulaukti dėmesio, tad jo kūrėjai nominuoti ir vyro vaidmens bei scenografijos kategorijose. Pastarieji nekelia jokių klausimų – priešingai nei režisieriaus nominacija, kuri prieš pora metų Vaitkui viešai pareikštų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu kontekste tampa ne visai malonia žinia teatro bendruomenei.
Kalbant apie situaciją, būtų prasminga atsiriboti nuo konkrečios asmenybės. Pirma – režisierius nebuvo teisiškai pripažintas kaltu dėl spaudoje pareikštų kaltinimų. Antra – vienas žmogus retai yra atsakingas už plataus masto problemą, o konkretaus asmens nubaudimas greta teisingumo įvykdymo gali turėti ir žalingas pasekmes, jei panašiai besielgiantys nusprendžia, kad jų nuodėmės atpirktos, visuomenė nuraminta, vadinasi, galima tęsti senas praktikas iki naujų skandalų. Svarbiausia stebėti ne pavienių žmonių istorijas ir likimus, bet bendruomenėse vyraujančias nuostatas, vertybes. Šiuos dalykus formuoja ir vieši respektabilių institucijų sprendimai, siunčiantys žinias masėms ir nurodydami nebūtinai vyraujančią, nebūtinai visiems sprendžiantiems priimtiną, tačiau oficialią žinutę apie tai, kas aukščiausiame lygmenyje toleruojama, o kam suteikti eterio nederėtų.
Liūdniausia ne pats faktas, kad kaltinimų sulaukęs režisierius nominuotas svarbioje kategorijoje ir galbūt turės galimybę užbaigti metų apdovanojimus savo pasirodymu scenoje ir kalba. Didžiausią nerimą kelia tai, kad eterį tam suteikia pati teatro bendruomenė. Žmonės, kurie yra matę, girdėję, galbūt, neduok Dieve, ir patyrę manipuliacijas bei seksualinį ar psichologinį smurtą, patys legitimuoja tokias praktikas, parodydami savo lauko žmonėms, kad šiandieniniame Lietuvos teatre smurtinės praktikos gali būti toleruojamos, jei tik jų fone atsiradęs kūrinys yra pakankamai aukšto lygio.
Apdovanojimų istorijoje Vaitkui tai eilinė n-toji nominacija ir galima klausti, kodėl tai pasidarė svarbu šiandien, o ne bet kuriais kitais metais. Labai paprasta – todėl, kad prieš pora metų seniai vykusios praktikos pradėjo kilti į viršų ir perkėlė situaciją į naują lygmenį. Anksčiau tam tikro elgesio pasmerkimas nebūtų pastebėtas. Prakalbus apie galimus nutikimus viešai, tam tikri institucijų sprendimai jau gali būti suvokiami kaip viso lauko pozicija.
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ komisijos sprendimas stumtelėjo smurtą vis mažiau toleruojančią teatro bendruomenę žingsniu atgal.
Čia norėtųsi atkreipti dėmesį į metų dramaturgijos kategorijoje nominuotą LNDT statytą spektaklį „Sulėtintai“, kurio siužeto pagrindas – bandymas į rinką sugrąžinti menininką, išstumtą dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Spektaklis parodo itin platų emocijų spektrą žmonių, kurie kažko siekia, keičiasi, nori, persigalvoja, smerkia ir tik labai retu atveju, po ilgų bandymų galiausiai išklauso ir tiesiog palaiko. Dėl sąmoningai pasirinktos šaltos formos darbas gali atstumti, tačiau stebint personažų pokyčius ir jungtis labai paprasta pagauti „Sulėtintai“ transliuojamą idėją, kad žmonių santykių neįmanoma apibrėžti, nuteisti ar išteisinti – juos galima tik vystyti ir mažais, asmeniniais žingsniais bei sprendimais kurti jautresnę, smurtui atsparesnę, tvirtesnę visuomenę.
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ komisijos sprendimas stumtelėjo smurtą vis mažiau toleruojančią teatro bendruomenę žingsniu atgal. Tai yra neteisinga ir neturi būti priimtina. O dabar teatro bendruomenės nariams, ypatingai – mažiau savimi pasitikintiems, jautresniems, karjerą pradedantiems ar tiesiog labiau pažeidžiamiems, svarbiausia prisiminti, kad jokios formos smurtas neturėtų egzistuoti kūrybiniame procese. Ir jei institucijos kol kas nepasiruošusios to griežtai pasmerkti, kiekvienas mūsų gali tai padaryti savo kasdieninėje veikloje – patirtume grėsmę patys ar matytume ją patiriančius kitus.
