Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras mini 75 metų veiklos sukaktį

Penktadienį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre – šventė. Čia minimas įstaigos 75 metų veiklos jubiliejus. Nors teatro, tuo metu vadinto Panevėžio teatru, ištakos siekia 1938-uosius, tačiau oficialiai ši įstaiga duris atvėrė 1941 metų kovo 15 dieną, kai naujo kūrybinio kolektyvo veiklai skirtame pastate Respublikos gatvėje įvyko pirmoji premjera – pagal N.Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“.
Renginio akimirka
Algirdas Butkevičius ir Linas Zaikauskas / Tomo Markelevičiaus nuotr.

Teatro jubiliejus penktadienio vakarą subūrė esamus ir buvusius jos darbuotojus, teatralus iš Lietuvos ir užsienio valstybių bei visus, neabejingus legendinei J.Miltinio personai.

Prieš 25 metus aš atvažiavau į Panevėžį pastatyti savo pirmųjų spektaklių.

„Prieš 25 metus aš atvažiavau į Panevėžį pastatyti savo pirmųjų spektaklių. Labai smarkiai jaudinausi, nes supratau, kad šitose kėdėse kažkur tai sėdėjo J.Miltinis, žiūrėjo į šitą sceną, sakė kažkokias pastabas aktoriams. O aš jaunas, dar trisdešimties neturintis irgi sėdžiu šitoje salėje, žiūriu į šitą sceną. Buvo baisu. Šiandien irgi baisu, nes staiga aš – teatro vadovas, atsakingas už šį teatrą, už tai, kad šitas teatras kiltų aukštyn ir aukštyn“, – sakė teatro vadovas Linas Zaikauskas.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./L.Zaikauskas (kairėje)

Į iškilmingą ceremoniją atvyko ir svarbiausi šalies politikai – premjeras Algirdas Butkevičius, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Galima pavydėti miestui, kurį išgarsino ne mūšiai, ne didikai, o teatras.

„Galima pavydėti miestui, kurį išgarsino ne mūšiai, ne didikai, o teatras. Taip atsitiko su Panevėžiu. Kartu galime žavėtis mūsų tautinio atgimimo vyrais, kurie kątik atkurtoje respublikoje steigė valstybės teatrą.

Taip buvo kuriami laisvos Lietuvos pamatai. Demokratija ir kultūra. Štai kas buvo valstybės pagrindu. Ši scena, tai vieta, kurioje aktoriai ne vaidina, o gyvena. Čia išaugo Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis ir kiti žymūs aktoriai. Tai buvo visuma, pavadinta Juozo Miltinio dramos teatru“, – sveikinimo kalbą sakė premjeras Algirdas Butkevičius.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./A.Butkevičius

Po garbių svečių ir naujojo teatro vadovo Lino Zaikausko sveikinimo kalbos visi šventės dalyviai buvo pakviesti išvysti specialiai teatro jubiliejaus proga sukurtą spektaklį „Lietaus dievas“.

Šią pjesę kūrė aktorius, režisierius ir debiutuojantis dramaturgas Alvydas Šlepikas. Joje pinasi tiek dabarties nuotaikos, tiek savitas rašytojo sanktykis su tradicija. „Lietaus dievui“ muziką kūrė vienas žymiausių Lietuvos teatro kompozitorių Gintaras Sodeika, scenografė ir kostiumų dailininkė – Virginija Izdelytė.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka

Teatro istorija

Pirmuoju Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpiu (1940-1954) formavosi trupė, buvo įkurta studija. Tuo metu pastatyta nemažai lietuvių dramaturgų ir pasaulinės klasikos kūrinių: K.Binkio, A.Vienuolio, S.Čiurlionienės, Ž.B.Moljero, K.Goldonio, B.Džonsono ir kitų autorių pjesių. Spektaklius režisavo pats J.Miltinis, taip pat V.Blėdis, J.Alekna. Pokario metais teatras privalėjo kurti tik „aukšto idėjinio meninio lygio“ spektaklius. J.Miltinis bandė laviruoti sovietinės dramaturgijos vingiuose – K.Simonovo, A.Jakobsono, L.Maliugino kūriniai į sceną buvo perkelti „atsakingai“, bet aktorių vaidyba neabejotinai persvėrė tekstų deklaratyvumą ir politinį atspalvį.

Antrasis Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpis (1954-1959) – tai režisieriaus Juozo Miltinio kūrybinių principų laužymo ir teatro artistų pasipriešinimo sovietų valdžiai metas. 1954 m. vasario 15 d. LTSR kultūros ministras A.Gudaitis-Guzevičius atleido J.Miltinį iš teatro vadovo ir vyriausiojo režisieriaus pareigų. Tuomet jo darbus tęsė ištikimi mokiniai. Vyriausiojo režisieriaus pareigas perėmė aktoriai Jonas Alekna (1954-1957) ir Vaclovas Blėdis (1957-1959).

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka

Ir šis kūrybos laikotarpis pasižymėjo būtinybe atiduoti priverstinę duoklę okupacinei valdžiai. Teatro repertuaras itin gausiai pasipildė sovietinės dramaturgijos pavyzdžiais. Nežiūrint to, unikaliomis to meto menininkų pastangomis įsitvirtino ir H.Ibseno, Bomaršė, E. de Filipo dramos. Įdomu, kad teatrui vadovavę aktoriai išsaugojo Juozo Miltinio kūrybos gaires ir visus pastatymus derino su pašalintuoju režisieriumi.

1959 m. Juozui Miltiniui leista grįžti į teatrą ir vadovauti iki 1980 metų.

Tai buvo šlovingas kūrybinis periodas. Nedidelio sovietinės Lietuvos miesto teatro scenoje buvo pastatyti garsiausi pasaulinės dramaturgijos šedevrai: V.Šekspyro, V.Borcherto, F.Diurenmato, A.Strindbergo, Sofoklio pjesės. Panevėžys tapo išskirtiniu teatrinės traukos centru visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Originalus ir talentingas, nenuspėjamo charakterio, demoniškos prigimties menininkas ir sparčiai garsėjanti jo vadovaujama aktorių trupė gerokai sudrebino visą tuometinę teatro aplinką, nepabūgo politinės ir vykdomosios valdžios gniaužtų, o gandas apie panevėžiečių spektaklius pasklido po visą Europą.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka

1967 m. metais tuometinėje Lenino (dabar Laisvės) aikštėje iškilo naujas modernus teatro pastatas. Lietuvos atgimimo metais Sąjūdis paprašė garbiojo režisieriaus ant jo bokšto iškelti Trispalvę. Ji nuolat plevėsuoja ir šiomis dienomis, tarsi skelbdama: čia plaka laisvos šalies ir laisvo miesto kultūros širdis.

1995 m. Panevėžio dramos teatrui suteiktas Juozo Miltinio vardas.

Lietuvos kultūros istorijoje kultine teatro figūra išlikęs režisierius išaugino ir legendinę Lietuvos aktorių kartą: Donatą Banionį, Joną Alekną, Vaclovą Blėdį, Steponą Kosmauską, Henrietą Hokušaitę, Algirdą Masiulį, Stasį Petronaitį, Romualdą Urvinį, Kazimierą Vitkų, Bronių Babkauską, Aurimą Babkauską, Dalią Melėnaitę, Eugeniją Šulgaitę, Reginą Zdanavičiūtę, Gediminą Karką, Algirdą Paulavičių, Gražiną Urbonavičiūtę, Enriką Kačinską, Danutę Vidugirytę, Eleonorą Matulaitę, Ireną Vasiulytę, Rudolfą Jansoną.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka

1980 m. pastatęs A.de Musse „Žibintą“, Juozas Miltinis atsisveikino su teatru. Mirė 1994 metais. Režisieriaus butas Algirdo gatvėje tapo jo kūrybinio palikimo studijų centru.

Pasitraukus iš teatro jo įkūrėjui, iškilo klausimas: kas gi toliau? Maestro mokiniai nutarė naujų vadovų nekviesti ir savo teatrą vesti jo pramintomis pėdomis. Kolektyvo vadovu paskirtas Donatas Banionis juo dirbo iki 1988 metų. Repertuaras buvo parenkamas toks, kokį galėtų vaidinti būtent Panevėžio dramos teatro išugdyti aktoriai, o režisuoti – V.Blėdis, G.Karka, D.Banionis.

Netrukus į aktorių trupę įsiliejo Valerijus Jevsejevas, Rimantas Teresas, Rimantas Jovas, Ligita Kondrotaitė, Laura Martinonytė, Laimutis Sėdžius, Vytautas Kupšys, Robertas Zimblys. Pakviesti jauni režisieriai. Legendinio teatro repertuarą paįvairino V.Krėvės „Žentas“, J.Grušo „Mykolas Glinskis“ (režisierius Julius Dautartas), J.Glinskio „Grasos namai“ (režisierius Algimantas Pociūnas).

Savo puslapį į teatro istoriją įrašė režisierius Saulius Varnas, kurį laiką dirbęs ir vadovu (1988 – 1996). Tuo metu sukūrė aštuonis spektaklius, tarp jų – F.Kafkos „Procesas“, V.Myslivskio „Medis“. Po kelerių metų pertraukos gimė dar keli pastatymai.

Naujieji laikai subrandino ir naują, šiandien teatre dirbančią aktorių kartą. Tai – Albinas Kėleris {Auksinio scenos kryžiaus laureatas), Regina Kairytė, Eleonora Koriznaitė, Asta Preidytė (Auksinio scenos kryžiaus laureatė), Petras Kežys, Laimutė Mališauskaitė, Julius Tamošiūnas.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Renginio akimirka

1996 – 2010 metais teatrui vadovavo aktorius ir režisierius Rimantas Teresas. Jo formuotame repertuare yra ir klasikinės, ir šiuolaikinės tiek užsienio, tiek nacionalinės dramaturgijos pavyzdžių: J.O’Nilo, Ž.B.Moljero, N.Saimono, Chr.Boičevo, T.Stopardo, Vaižganto, V.Dautarto ir kitų dramaturgų pjesių pastatymų. Daugiausiai spektaklių pastaraisiais metais Panevėžio scenai sukūrė režisieriai A.Pociūnas, R.Teresas, R.Rimeikis, P.Stoičevas, V.Kupšys, N.Miteva, V.Mazūras.

Teatro aktorių gretose darbuojasi ir jauniausios kartos scenos meno kūrėjai: Darius Petkevičius, Almantas Vaišnys, Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Donatas Kalkauskas, Evaldas Stokė, Toma Razmislavičiūtė, Inga Talušytė.

Nuo 2010 m. lapkričio mėnesio teatrui vadovauja režisierius Romualdas Vikšraitis.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras ir toliau lieka ištikimas savo įkūrėjo priesakui: „Neieškokit laikino, ieškokit amžino”.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos