Kaip sako teatro įkūrėjas Antanas Markuckis, jie į Lietuvą atvyko ir tarptautine trupė tapo „ne iš gero gyvenimo“ – lietuvių lėlininkų trūksta, už nedidelius atlyginimus dirbti profesionalų Panevėžys nevilioja, iš gatvės aktorių imti nesinori, o ukrainiečiams 500 eurų yra dideli pinigai, nes net prestižiniame Kijevo teatre lėlininkai gauna dvigubai mažiau. Panevėžyje aktoriams nereikia mokėti už būstą, butus jiems skyrė savivaldybė.
Teatras pasamdė lietuvių kalbos mokytoją, kuri ukrainiečius moko ne tik kalbėti, bet ir rašyti.
A.Markuckis sako, kad besimokant lietuvių kalbos ukrainietiškas aktorių akcentas personažui gali suteikti savotiškų spalvų, bet ja ilgai piktnaudžiauti negalima, nes spektakliai yra skirti vaikams, o jie turi girdėti ir mokytis taisyklingai kalbėti.
„Tai yra profesinis teatras ir yra labai svarbu, kad jie švaria lietuvių kalba kalbėtų. Jie jau vaidina penkiuose spektakliuose, ir man norisi, kad to akcento nebebūtų“, – sako A.Markuckis.
Kol kas Ukrainos lėlininkai Lietuvoje gyventi ir dirbti turi teisę metus, bet ketinama leidimus pratęsti.
