O pastaroji Europą purto jau kurį laiką. Tik iki mūsų tas purtymas vangiai teateina. Lietuvos teatre ši tema taip pat rodosi vangiai, nors pastarąjį pusmetį buvo paliesta jau du kartus. Pirmasis – Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, Raudonojo kryžiaus ligoninėje sukurtas su pavasarį studijas baigusiais jo paties išugdytais jaunais aktoriais. Elfriede Jelinek „Prašytojai“ ir lietuviška pasaka „Eglė žalčių karalienė“ buvo sujungti, kad papasakotų, kaip noriai lietuviai aukoja kitą (ir čia kalbėta nebūtinai tik apie pabėgėlius) dėl kažkokios įsivaizduojamos tvarkos. Pasirinkta forma pasakojimą kiek užgožė, bet vertingas mėginimas mąstyti apie kitoniškumo baimės priežastis vis dėlto suskambėjo.
Esame ir maldautojos, ir europiečiai, ir tvarka rožiniais kailiniais, ir jos kaukėtas kvestionavimas.
Antras ryškus bandymas kalbėti apie dabartinę Europos krizę įvyko Vilniaus mažajame teatre pristatytuose „Europiečiuose“, spektaklyje, prasidėjusiame meilės tema ir žadėjusiame gilesnį svarstymą apie pabėgėlius ir kultūrų susidūrimus.
Spektaklį kūrė režisierius Paulius Ignatavičius, dramaturgas Andrius Jevsejevas, scenografė ir kostiumų dailininkė Goda Palekaitė, kompozitorius Aturas Bumšteinas ir šio spektaklio judesių autorius Aaron Kahn. Šį darbą kūrė, žinoma, ir aktoriai. Svarbiausios čia buvo seseris Danaides suvaidinusios Agnė Kiškytė, Ilona Kvietkutė, Elžbieta Latėnaitė, Gintarė Latvėnaitė ir Indrė Patkauskaitė. Puikios, įdomios moterys, taip nedažnai scenoje gaunančios ne tik vaidinti dramas, bet ir pašėlti, būti jautrios ir įžūlios, pažeidžiamos ir stiprios. Greta jų scenoje vis rodėsi taip pat visai neblogi vyrai: Tadas Gryn – Danajas, Daumantas Ciunis – Pelasgas, Tomas Rinkūnas – Linkėjas, Tomas Stirna – valytojas, parankinis, debatų laidos vedėjas ir anekdotų pasakotojas bei Edmundas Mikulskis, Almantas Šinkūnas ir Mantas Vaitiekūnas – Olimpo dievai ir politinių partijų atstovai.
Šios įdomios komandos sukviesti žiūrovai visų pirma priešais save pamatė apleistą baseiną. Sėdintys pirmose eilėse atsidūrė jo dugne kartu su Danaidėmis, o įsitaisiusieji aukštėliau galėjo žiūrėti į jas iš aukšto (kartu su jų likimą sprendusiu Pelasgu). Apleistame baseine seserys – sinchroninio plaukimo komanda, su savo tėvu–treneriu, ieškojo prieglobsčio kur nors aukščiau, kur neapgriauta, kur gyventi galima ne ant šaltų plytelių basomis kojomis. Toks vaizdas – tarsi pastaruoju metu vėl plaukimu susidomėjusios šalies distopinė ateitis. Tik šiuo atveju mes esame ne tik tie, kurie yra baseine, bet ir tie, kurie nenori iš jo išleisti. Esame ir maldautojos, ir europiečiai, ir tvarka rožiniais kailiniais, ir jos kaukėtas kvestionavimas.
Du vakariečiai ne pabėgėliai vyrai, kalbantys apie pabėgėles moteris iš Rytų, regis, nepajuto, kaip tai, jog jų spektaklio veikėjos bėga nuo nepageidaujamų vedybų, sumenkina dabartinę pabėgėlių krizę.
Ši istorija pasakojama remiantis Antonu Čechovu, Albertu Camus, Davidu Lynchu ir lietuvių politikų pasisakymais papildyta Aischilo pjese „Maldautojos“ (naudota ir jau minėtos Jelinek „Prašytojai“). Nors vaizdai spektaklyje svarbūs ir patrauklūs (net ir aktorių kūnus kiek išdarkę kostiumai labai stipriai nesugadino palaidų plaukų, nuogų kojų ir apleisto baseino liūdnai estetiško derinio), istorija „Europiečiuose“ pasakojama visų pirma tekstais. O literatūra čia kalba apie moterų nenorą tekėti už pusbrolių, apie baseinuose gyvenančius pabėgėlius, apie baimę priimti kitokį į savo šalį, miestą, baseiną ar juo labiau – namus, apie dievų / valdžios abejingumą, apie kaip maras plintančią baimę.
Ir viskas tarsi gerai. Tarsi ir gauname istoriją apie abiejose barikadų pusėse atsidūrusius mus pačius. Bet „Europiečiams“ pasibaigus, pasidžiaugus merginų papankavimu, vaizdais ir visiškai nedieviškais dievais, įplaukiančiais į scena laivu-gulbe, liko nejauki abejonė. Tarsi spektakliu būtų pasakyta tai, kas žadėta, bet iš tikrųjų ir visai ne tai. Tarsi teatras ir tekstas ir vėl būtų nesusikalbėję. O gal spektaklio režisieriui ir dramaturgui tiesiog pritrūko jautrumo.
Dievų mes, europiečiai, nebebijom. Juo labiau, jog XX a. netrūko progų įsitikinti, kad jie mus visada apleidžia ištikus bet kokiam didesniam nemalonumui arba palaiko abi konfliktuojančias puses vienodai (juk dievas su mumis – kas tie mes bebūtų)
Du vakariečiai ne pabėgėliai vyrai, kalbantys apie pabėgėles moteris iš Rytų, regis, nepajuto, kaip tai, jog jų spektaklio veikėjos bėga nuo nepageidaujamų vedybų, sumenkina dabartinę pabėgėlių krizę. Jei jau drąsiai įterpiami šiuolaikiniai tekstai, tai kodėl drąsos pritrūko Danaidžių bėgimo aplinkybių pakeitimui šiuolaikiniu kontekstu? Dabar Mikulskiui, scenoje iš dievo trumpam tapusiam politiku, ėmus šaukti apie tai, kad pabėgėliai bėga dėl netikrų priežasčių ir kad nereikia čia jų priimti, spektaklio rėmuose jis atrodo visiškai teisus. Juk jei moterys tebėga nuo vestuvių, tai jau ne Europos ir kitų Vakarų valstybių reikalas. Žinoma, gal ir padėtume, net ir bijodami, kad teks kariauti, bet juk tai tikrai ne ta pati krizė, ne tie patys motyvai, paverčiantys dabartinę situaciją tokia sudėtinga.
Dabartinis konfliktas nėra tik tarp dievų ir karo baimės. Dievų mes, europiečiai, nebebijom. Juo labiau, jog XX a. netrūko progų įsitikinti, kad jie mus visada apleidžia ištikus bet kokiam didesniam nemalonumui arba palaiko abi konfliktuojančias puses vienodai (juk dievas su mumis – kas tie mes bebūtų).
Didžiausią dramą išgyvenantis Ciunio kuriamas Pelasgas, spektaklyje galėjęs tapti tuo europiečiu, apie kurio vaidmens prisiėmimą galėtume kiekvienas pagalvoti, kalba antikiniais tekstais ir scenoje praleidžia ganėtinai nedaug laiko, tad netampa niekuo kitu nei rožiniais kailiniais apvilkta antikine relikvija. Gal tokie ir yra dabartiniai europiečiai, gali būti, kad spektaklio kūrėjai tai ir norėjo pasakyti. Tačiau šiam personažui, kuriuo būtų galima daugiausia papasakoti apie mus pačius, dėmesio skirta gerokai mažiau nei sinchroninio plaukimo komandai su savo treneriu, apsimetančiai, kad atvyko iš kitos kultūros ir besiprašančiai išleisti iš griūvančio baseino.
Nors Pelasgą kuriantis aktorius dirba sąžiningai, gražiai, tačiau jis pats negali perdėlioti spektaklio akcentų. Meilės tema jame tokia stipri ir tokia neadekvati, kad bet kokie bandymai kalbėti apie pabėgėlius nublanksta prieš emancipuotis atsisakančios Hipermnestrės (Patkauskaitė) ir ją per prievartą vedusio Linkėjo (Rinkūnas) meilę. Ilgas šios poros apsikabinimas, pabaigęs pirmąją „Europiečių“ premjerą, nukirto viso spektaklio metu Pelasgo ir Danaidžių santykiu kurtą skirtingų kultūrų susidūrimo įtampą. O ir viltis, kad Lietuvos teatre įmanoma jautriai kalbėti apie save įtemptoje dabartyje, gerokai apgriovė. Juk tai sunku. Daug lengviau nerti į krūmus, ar kaip šiuo atveju – į moters glėbį.
Viltis, kad Lietuvos teatre įmanoma jautriai kalbėti apie save įtemptoje dabartyje, gerokai apgriovė. Juk tai sunku. Daug lengviau nerti į krūmus, ar kaip šiuo atveju – į moters glėbį.
Tad pikta. Mat sąlygos puikiam, jautriam ir provokuojančiam spektakliui yra. Protinga scenografija, geri aktoriai, erdvė ekperimentavimui. Tačiau tema, turėjusi spektaklyje būti svarbesnė už siužetą, nesuskamba. Visai priešingai nutiko Gildui Aleksai, kur kas mažiau patyrusiam režisieriui, Keistuolių teatre šį rudenį pastačiusiam „Heraklį“, kuriame antikinė tematika taip pat buvo papildyta šiuolaikiniais tekstais. Bet ne literatūriniais, o tikromis politikų kalbomis, statistika ir spektaklį bei antikinius pasakojimus prie dabarties priartinančiais faktais.
Nors Aleksai ne taip pasisekė su scenografija ir aktorių komanda bei nepavyko išvengti daugžodžiavimo, tačiau istoriją papasakoti ir temą atskleisti pavyko kur kas įtikinamiau nei „Europiečių“ kūrėjams. Naivus Daliaus Skamarako Heraklis, neturintis jokių kitų talentų tik savo jėgą, tapo lengvai manipuliuojamu kvaileliu, vykdančiu jam pačiam visai nereikalingus žygius. Herojumi, taip ir nesupratusiu, ką ir kodėl daro, kuriam po mirties statomi paminklai, nes taip reikia galingiesiems, kad silpnuosius pasotintų pasakojimų apie heroizmą kurstoma viltimi.
Bukumas ir manipuliacija „Heraklyje“ suskamba skaudžiai ir įgyja „Europiečių“ kūrėjų siekto ilgalaikiškumo. Ypač todėl, kad net ir žaidžiant antikos įkvėptais vaizdais scenoje nesunkiai atpažįstame savo gyvenamo pasaulio veikimą ir logiką, o personažai, kuriais pasakojamos istorijos apie mus, turi pakankamai laiko scenoje.
Kuriant tokį teatrą nereikia slaptytis už neva amžinai aktualių motyvų. Galima drąsiai pasakyti, ką manai apie vakariečius, neimituojant kitų kultūrų. Ir galiausiai gal net nustoti jaudinančias temas dangstyti autoritetingais tekstais. „Europiečiams“ to trūksta. Bet penkios puikios moterys aktorės scenoje – garantuotos.
