Paradoksalu, jog spektaklį apie nenorą, nemokėjimą kalbėtis apie jausmus, negebėjimą megzti dialogą bei susikalbėti kuria jauni menininkai, kartu dirbantys jau su šeštu kūrybiniu projektu.
Tarp bendrų K.Siaurusaitytės ir A.Gudo darbų minėtini spektakliai – „Apsiaustas“ (2021), „Nepaprasta Edvardo Tiuleino istorija“ (2022), audiovizualinės instaliacijos – „Sąstingis“ (2022), „Labirintas“ (2022) – visi sukurti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre bei naujausias darbas – Lietuvos Nacionalinio dramos teatro (LNDT) projekte „Versmėʼ2023“ Falko Richterio pjesės „Prisilietimas“ skaitymas.
-
Šiandien nesuvokiami vaikų auklėjimo būdai: senovėje lietuviai specialiai gąsdindavo vaikus
-
Kaip „bloga komjaunuolė“ Violeta Palčinskaitė tapo literatūros klasike: „Su vaikais galima kalbėti apie viską“
-
Provokuojančioje dailininkės M.Radžiūnaitės parodoje – pragaro liepsnos, tuščias dėklas ir naujos religijos altorius
– Kaip susiformuoja bendraminčių kūrėjų komanda, duetas? Kodėl svarbu dirbti su jau patikrintais menininkais?
Kotryna Siaurusaitytė. Sunku pasakyti, kaip susiburia kitos komandos, bet mudviejų su Arvydu duetas užgimė netikėtai, Juozo Miltinio dramos teatre, į kurį atvykau dirbti iškart po teatro režisūros studijų, o Arvydas kartais ateidavo pafotografuoti repeticijų, spektaklių ir kulisų, o vėliau tapo šio teatro fotografu.
Nemažai laiko praleidžiame teatre, sutinki daug naujų žmonių, užsimezga pokalbiai, su vienais apsikeiti keliomis frazėmis, prasilenki teatro koridoriuose, o su kitais gimsta draugystė. Su Arvydu išėjome į įdomų dialogą, kurį iki šiol tęsiame ir kūrybiniuose procesuose.
Pasitikėjimas – svarbu. Kūrybinė komanda spektaklyje – tarsi laivo įgulos nariai, kuriais gali pasikliauti. Žinai – kas benutiktų, vis tiek išvairuosi ir pasieksi krantą.
Arvydas Gudas. Kiekvienas darbas reikalauja vis kitokio priėjimo prie medžiagos. Dažniausiai – vis kiti aktoriai, kita teatro scena. Tam, kad susipažintum, prisipratintum, taip pat reikia laiko. Todėl labai svarbu branduolys – žmonės, su kuriais jautiesi saugus improvizuoti ir bandyti. Dirbdami su Kotryna vienas kitu pasitikime ir drąsiai leidžiamės į dar nepažintas teritorijas.
– Kuo išsiskiria jūsų dueto darbas, komunikacija, idėjų generavimas statant spektaklį pagal J.L.Lagarceʼo pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“?
K.S. Kiek esame dirbę kartu, šis pastatymas yra minimalistiškiausias techniniu požiūriu, tačiau minties ir turinio prasme, matyt, giliausias ir sudėtingiausias.
Generuodami idėjas sutarėme, kad turime daryti griežtą ir negailestingą atranką, išsigryninti, atsisakyti buitiškumo ir palikti tik tai, kas būtina.
Pjesės ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ daugiažodiškas, turtingas tekstas nesileidžia būti įrėmintas ir apkarstomas įvairiausiais elementais, blizgučiais, neperteikiančiais jokios informacijos. Man, kaip režisierei, šiuo atveju svarbi scenoje vykstančio veiksmo švara, o Arvydas, kaip dailininkas, rūpinasi scenografijos ir kostiumų apjungimu, medžiagiškumu bei smulkiausiomis detalėmis.
A.G. Iš pradžių ruošėmės skaitymams (spektaklio eskizas pristatytas 2023ųjų birželį VST inicijuotos teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ metu – I. R. past.). Nors pasiruošimas truko labai trumpai, vis tiek kirbėjo mintis, atmosferos pojūtis ir prisiminimas. Tuomet netikėčiausiose vietose imi matyti sprendimus ir išskirtines detales, kurias vėliau sugalvojome panaudoti spektaklyje. Susigyveni su medžiaga ir kasdieniame gyvenime pradedi kreipti dėmesį į tai, į ką nebūtum atkreipęs dėmesio, jei nebūtum su ja susidūręs.
– Ko šiuolaikinis teatro režisierius tikisi, reikalauja iš scenografo, spektaklio dailininko? Kokias užduotis jūs, Kotryna, kėlėte scenografui ieškant spektaklio vizualinių sprendimų?
K.S. Mano supratimu, scenografas – tarsi mediumas, apčiuopiantis nerealiąją plotmę ir per žodžius, spalvas, vaizdus paverčiantis ją konkretybe. Aš pasakojau, o Arvydas piešė eskizus. Man patinka, kad mes gerbiame vienas kito idėjas, darbą ir gebame prie vienos medžiagos prieiti iš įvairiausių perspektyvų. Užduotis, kurią keliu tiek sau, tiek scenografui – nebijoti bandytis. Ieškojimų ir bandymų kelias praplečia perspektyvą ir kūrinio supratimą. Nesvarbu, kad galiausiai vis tiek neretai grįžtame prie pradinės minties.
– Ko dailininkas, scenografas tikisi, reikalauja iš spektaklio režisieriaus? Kiek jūsų, Arvydai, idėjos, pasiūlymai turės įtakos galutiniam rezultatui?
A.G. Mano darbas – apjungti scenografiją, kostiumus, rekvizitą, kad kiekvienas elementas, visos detalės, kurios padėtų atskleisti personažų pasaulį, būtų įveiklintos. Ir tai yra veikiau ne reikalavimas, o kūrybinis procesas, vykstantis diskutuojant su režisiere ir keliant klausimus, į kuriuos ieškome atsakymų viso proceso metu.
Vėliau – repeticijos su aktoriais ir bandymai. Tada pasimato, kas tinkama, o kas yra tik gražus elementas. Kai ko atsisakoma, kažkas pridedama. Šiame spektaklyje mano įdirbis turėtų padėti atskleisti atmosferą ir pasakojamą istoriją.
– Kaip kiekvienas iš jūsų apibūdintų naująjį spektaklį? Kokias temas, idėjas, keliamus klausimus akcentuotumėte?
K.S. Šis spektaklis spinduliuoja nemažą emocinį krūvį, yra atviras, arti žiūrovo ir labai trapus. Per atminties temą atsiskleidžia skaudi šeimos drama – nesugebėjimas susikalbėti. Kaip transformuojasi įvykiai žiūrint per iškreiptą atminties objektyvą? Šeima – nemokanti bendrauti, klausytis, užjausti. Ar bendravimas yra visa ko pagrindas? Ar abejojantis žmogus – vertybė? Kaip atsiriboti nuo praeities, nedėti visų vilčių į ateitį, drąsiai žvelgti į dabartį ir leisti sau veikti?
A.G. Gyvenimas artimoje aplinkoje. Artimas – tai tik žodis, nusakantis atstumą. Monologai. Mes tiek daug kalbame apie klausymąsi, bet tik ir laukiame, kada galėsime įsiterpti, nutraukti kito žmogaus kalbą. Mokėjimas klausytis, atleisti ir suprasti. Užduotis – kelti klausimus ir kirbančias mintis palikti galvoje.
– Koks jūsų kelias į teatrą? Ką davė profesinės studijos?
K.S. Dar studijų metais trečiame ir ketvirtame kursuose valstybiniuose teatruose pastačiau du spektaklius kaip savo baigiamuosius darbus. Iškart po studijų dirbau ir iki šiol dirbu Lietuvos teatruose kaip režisierė ir/arba režisierių asistentė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) sutikau savo amato profesionalus, padariusius nemažą įtaką mano dabartiniam meniniam skoniui ir supratimui.
A.G. Dailės ir dizaino pedagogikos bakalauras. Mėgėjų teatras kultūros centre Pasvalyje. Apipavidalindavau sceną renginiams ir spektakliams. Nuo pat pradžių erdves ėmiau vertinti kaip paveikslą. Plokštumą. Bet tai labai supaprastintas apibūdinimas. Nes viena yra darbą tapyti ir dėti į stalčių, o visai kita yra kolektyvas. Režisierius, aktoriai, kompozitorius, šviesų dalininkas ir t. t. Norėdamas, jog viskas būtų atlikta tinkamai, dirbdavau pats. Pats dažai, kali, pjaustai... Didėjant pastatymams, būtina pasitikėti kitais žmonėmis – siuvėjomis, butaforais.
Tuomet pradėjau darbuotis Panevėžio teatre ,,Menas“. Fotografija, dizainas ir pirmasis spektaklis su profesionaliais aktoriais. Nuo tada prasidėjo darbai kituose didesniuose teatruose. Skirtingi kūrėjai, skirtingos disciplinos.
Ir tik po kurio laiko sugalvojau stoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA) scenografijos magistro studijas, paraleliai dirbau ir iki šiol dirbu Juozo Miltinio dramos teatre fotografu.
– Kuo jums svarbi, išskirtinė šiuolaikinė dramaturgija? Dar rudenį Jūsų kūrybinis duetas išsiskiriančiu meniniu sprendimu atvėrė vokiečių dramaturgo F.Richterio pjesę „Prisilietimas“, žiemą tęsiate darbą su prancūzų šiuolaikinės dramaturgijos meistru J.L.Lagarceʼo kūryba...
K.S. J.L.Lagarceʼas buvo dramaturgas ir režisierius, dažnai statęs spektaklius pagal savo parašytas pjeses. F.Richteris iki šiol intensyviai kuria, rašo ir režisuoja taip pat pagal savo tekstus. Tai žmonės, dirbę ir kūrę teatre, puikiai supratę, kaip veikia, koks galingas ginklas scenoje ir gyvenime yra pats žodis.
Abu kūrėjai dramaturgijoje kalba visuomenei aštriomis temomis: F.Richteris „Prisilietime“ kreipia dėmesį į išorinius dalykus, darančius įtaką žmogui, tai tarsi visuomenės kronika, socialinės sistemos iškreiptumo, prisilietimo baimės bei grėsmės dokumentacija, o J.L.Lagarceʼas pjesėje ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ analizuoja ir po kaulelį narsto mažesnėje terpėje, šiuo atveju – šeimoje, slypinčius procesus, žiaurius santykius, konfliktus ir artumo, meilės stoką tarp žmonių, iš kurių šių dalykų tarsi ir turėtume mokytis. Žmonija išgyvena nerimastingą laikotarpį, o neretai šiuolaikinis menas veikia kaip seismografas ir padeda nustatyti dabarties diagnozę.
A.G. Šiuolaikinė dramaturgija kalba apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kas nutinka su žmonėmis, kas juos kamuoja. Skaitydamas ją, gali susitapatinti, atrasti atitikmenis mūsų visuomenėje, šeimoje, valstybėje. Yra dalykų, kurių neįmanoma apčiuopti, bet visi juos nujaučiame, o šiuolaikinė dramaturgija dažniausiai bando tai įžodinti, įvardyti, ir tokiu būdu bent šiek tiek padeda suprasti save.
– Spektaklį kuriate specifinėje erdvėje, Mažojoje salėje. Žiūrovas bus labai arti, susidurs su lietuviškai publikai neįprasta daugiažode dramaturgija, kitokia teatrine tradicija. Kokią žinutę norite iškomunikuoti ateisiantiems žiūrovams? Kaip įsivaizduojate savo spektaklio žiūrovą?
K.S. Nors lietuviškajai teatro tradicijai nebūdinga daugiažodė dramaturgija, tačiau gyvenime kalbame ir siekiame save išreikšti ne mažiau už prancūzus, tad gali būti (ir to, žinoma, tikiuosi), kad atėjusieji į spektaklį atras vertingų įžvalgų apie tarpusavio santykius. Ne veltui nei pjesėje, nei spektaklyje nėra nurodytos tikslios datos, vietos, nėra personažų vardų, amžiaus, socialinės padėties. Iš esmės mes nieko nežinome, suprantame, kad tai yra šeima, kuri gali būti bet kokios kitos šeimos atitikmuo.
Turime tik kalbą – tekstą, kurį transliuoja aktorės, tekstas – stiprus ir muzikalus, lyg intensyvus minčių srautas, dialogai, virstantys monologais – technika, padedanti parodyti veikėjų nesugebėjimą tinkamai susikalbėti, taigi ir jų santykių sudėtingumą.
Turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas. Tarp eilučių prasprūdus aštriems santykiams, kai veikėjai niekuomet nepasako to, ką iš tiesų galvoja, žiūrovas, be didelių pastangų, būdamas taip arti aktorių, turėtų tapti kiek dėmesingesnis ir atidesnis smulkmenoms scenoje. Ir, apskritai, tai tokia medžiaga, kuri labai arti žmogaus, kažkas labai suprantamo, žinomo ir savo.
A.G. Tai nėra paprasta pjesė, nėra paprasta ją įsprausti į teatro rėmus, bandome atrasti tikslias ir būtent šiam kūriniui reikalingas aplinkybes atsiverti. Gal žiūrovas bus paklaidintas minčių ir žodžių labirintuose, bet yra siekis, kad paklaidinimas būtų įgyvendintas meistriškai.
– J.L.Lagarceʼo pjesė – unikali galimybė atsiskleisti penkioms VST aktorėms. Kuri iš herojų jums artimiausia, su kuria labiausiai tapatinatės, arba konfliktuojate? Kodėl?
A.G. Panašumų į save patį galiu įžvelgti galbūt smulkmenose. Aš stebėtojas, tad man jos visos penkios labiau primena artimoje aplinkoje esančius kai kuriuos žmones, atvirai nepasakančius, ką jaučia arba galvoja. Toks užburtas tylos ratas ir nesprendžiant to, kas neramina.
K.S. Iš tiesų, vaidins penkios be galo stiprios aktorės. Vien tai didelė jėga ir energija. Moterys, ištiktos nerealybės. Kuo daugiau repetuojame, aiškinamės, tuo labiau suprantu, kad kiekviena veikėja tarsi turi ir mano pačios minčių nuotrupų, tad beveik visada galiu pateisinti jų veiksmų ir minčių priežastis. Gal tai ir yra žavu, kad žmogus nėra schema, apie kurį būtų galima pasakyti – geras ar blogas, jis – įvairialypis – netobulas, nemokantis megzti santykių, smulkus, smalsus, romantiškas, nenuovokus, tragiškas.
