Suprasti akimirksniu
- C.Polgáras (g. 1982 m.)
- Baigė Vengrijos teatro ir kino universitetą, yra vienas iš nepriklausomos trupės „HOPPart Independent Company įkūrėjų“.
- Už vaidybą ir režisūrą apdovanojimų pelnęs menininkas dirba ne tik Vengrijoje, keletą spektaklių pastatė ir Vokietijoje.
- Režisavo H.Ibsen‘o „Perą Giuntą“, Dürrenmatt‘o „Romulą didįjį“, Kurosaw‘os „Septynis samurajus“, W.Shakespeare‘o „Hamletą“, „Julijų Cezarį“, „Koriolaną“, M.Gorkio „Saulės vaikus“ ir kitus stiprius klasikinius kūrinius.
- Lietuvą virtualiai yra pasiekęs jo kurtas Gábor Jászberényi spektaklis – „Gražiausia sielos naktis“.
– Teatrinę karjerą pradėjote kaip aktorius. Kas paskatino pasukti į režisūrą, nes keletą metų sėkmingai režisuojate?
– Baigęs studijas 2007 m. su bendraminčiais įkūriau nepriklausomą „HOPPart Independent Company“, ten ir pradėjau režisuoti. Universitete baigiau muzikinės vaidybos kursą. Mes mokėmės solo ir chorinio dainavimo, grojome įvairiais instrumentais, bet po studijų nebuvo kur realizuoti savęs, taip ir gimė mūsų kompanija.
Mano režisūrinis debiutas vyko nepriklausomoje scenoje.
Režisūra nebuvo mano sąmoningas pasirinkimas – neturėjome pinigų samdyti režisierių, tad teko imtis šios veiklos.
Turbūt lydėjo ir sėkmės faktorius, nes kiti teatrai pradėjo mane kviesti kaip režisierių. Pasiūlymai buvo tikrai įdomūs, tad negalėjau atsisakyti. Po dviejų metų pradėjau režisuoti Örkény István teatre. Svarbu paminėti, kad mano režisūrinis debiutas vyko nepriklausomoje scenoje. Dabar aš režisuoju ir vaidinu ir valstybiniuose teatruose.
– Iš karto klausiu apie pjesės, kurią statote Lietuvoje, pasirinkimą. Esate vaidinęs pagrindinį herojų Perą Giuntą 2012 metais ir režisavęs spektaklį pagal šią pjesę jaunimui nepriklausomame Káva teatre Budapešte 2017 m. Ar ši medžiaga paliko neišspręstų klausimų, o gal atradote įdomių esamojo laiko ir kūrinio sąsajų, dėl kurių ją realizuojate mūsų teatro scenoje?
– Dabar esu vyresnis (juokiasi), bet, žinoma, tas pats žmogus. Man labai patiko ši pjesė, aš ją daug ir įvairiapusiškai analizavau. Sulaukęs teatro direktoriaus kvietimo atvykti į Kauną, nusprendžiau imtis tokios medžiagos, kurią gerai žinau. Iš pirmo žvilgsnio „Peras Giuntas“ – XIX amžiuje parašytas eiliuotas kūrinys, kuriame gausu norvegų folkloro elementų ir pasakų motyvų. Tačiau pažvelgus atidžiau – tai visiškai moderni drama, kelianti ir šiandien aktualius klausimus: ką reiškia būti savimi, koks tavo gyvenimo tikslas, koks tavo santykis su savo šaknimis?
Mane labai nustebino faktas, kad jūsų teatre ir netgi kitur ši pjesė nebuvo statyta.
Mane labai nustebino faktas, kad jūsų teatre ir netgi kitur ši pjesė nebuvo statyta. Pripažinsiu, Vengrijoje ir kaimyninėse šalyse, kiek aš žinau, ji yra repertuaruose. Į repeticijas atsivežėme kupiūruotą pjesę, kurią parengė dramaturgas Ármin Szabó–Székely, o skaitymo metu įsijungė dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir aktoriai. Mūsų versijoje eiliuoto ritmo bus mažiau, jis išliks Pero Giunto lūpose, nes pasakosime istoriją apie labai lakią vaizduotę turintį vaikiną, į kurį aplinkiniai žiūri lyg į kvailį iš kaimo.
Šis vaikinas suauga ir tampa tikru savanaudžiu, kuriam svarbiausia – patenkinti savo norus ir troškimus. Taip gyvendamas jis viską iššvaisto, viską praranda ir pabaigoje suvokia, kad nieko taip ir nenuveikė, nes rūpinosi tik savimi. Manau, kad tai šiandienos istorija, nes šiandien daugybė kanalų mums transliuoja panašią informaciją: nesirūpink kitais, domėkis savimi ir griebk iš gyvenimo viską, ko tau reikia.
Taip pat manau, kad Vengrijos ir Lietuvos istorijoje yra bendrų momentų – tai yra stiprus santykis su Sovietų Sąjunga. Mes išgyvenome labai įdomų laiką, – kai režimas žlugo, visi patyrėme euforiją, kad dabar turėsime laisvę, demokratiją ir viskas bus nuostabu, bet nesugebėjome suvokti, kad demokratija reikalauja sunkaus darbo. Spektaklis yra ir apie tai – jaunas vaikinas svajoja apie laisvę ir kitus gražius dalykus, bet kai juos gauna, nežino, kaip su jais elgtis ir nemoka jų išlaikyti, neprisiima atsakomybės.
– O kokį matote Perą Giuntą, kurį įkūnys aktoriai Dovydas Pabarčius ir Dainius Svobonas? Galbūt pasiūlysite kai kurių charakterio spalvų, kurias atradote pats kurdamas jį, ar tai bus visiškai nauja traktuotė?
– Sakyčiau, kad mano aktorinė patirtis yra svarbi, nes aš žinau, kaip veikti scenoje, kas vyksta su aktoriumi, esu išbandęs skirtingus darbo metodus. Scenoje man labai svarbu yra aktorius, procesas ir santykis su juo, su tuo, ką jis jaučia, ką nori išreikšti, pasakyti. Nors turiu viziją, bet darbas kartu yra svarbu.
Man svarbu, kad aktoriai būtų susifokusavę į tai, ką daro, neprarastų aštraus žvilgsnio.
Savo personažo kūrimo patirtį galėčiau panaudoti nebent tuomet, kai aktoriai pamestų liniją ir pamėginčiau rasti atsakymą, sprendimą. Aš jokiu būdu nesiekiu sukurti kopiją. Būtų kvaila tikėtis ar rodyti, kad kažkas vaidintų taip, kaip nori tu. Man svarbu, kad aktoriai būtų susifokusavę į tai, ką daro, neprarastų aštraus žvilgsnio.
– Spektaklio kompozitorius Tamás Matkó daug dirba su aktoriais kaip atlikėjais – visus subūrė į savotišką muzikinę grupę, ansamblį. Žiūrovų lauks tikras siurprizas. Tai būdinga jūsų spektakliams – gyva muzika?
– Muzika – labai svarbu. Kai aktorius turi groti instrumentu, dainuoti, tai yra darbas grupėje, geras „team building“. Žinoma, yra rizikos, kad kas nors gali nepavykti, bet kai rezultatas pavyksta, tuomet tiesiog nuostabu.
– Pristatykite savo komandą: kompozitorių, scenografę ir dramaturgą plačiau. Veikiausiai susikalbate iš kelių žodžių ir tas labai padeda dirbant ne namuose?
– O taip, mes jau kuris laikas dirbame kartu. Negaliu sakyti, kad spektaklio idėją kuriu vienas, ilgai diskutuojame, tariamės. Scenografė Lili Izsák yra baigusi architektūrą, tad ji puikiai išnaudoja erdvę, scenografiją pradeda kurti nuo vieno konkretaus daikto ar objekto. Yra dirbusi su tokiais režisieriais kaip Viktor Bodó, Tamás Ascher, Lietuvoje jau gerai pažįstamu Árpád Schilling.
Kostiumus ir scenovaizdį kuria dramos spektakliams, operai. Kompozitorius Tamás Matkó paskutiniais metais gyvena ir kuria Vokietijoje, yra aktyvus eksperimentinės šiuolaikinės muzikos kūrėjas. Dramaturgas Ármin Szabo–Székely yra literatūros mokslų daktaras, rašo scenarijus šokio pastatymams, kuria pjeses ir rengia adaptacijas teatrui. Daug keliauja, jaučia Europos teatro pulsą.
– O kiek jums buvo pažįstamas Lietuvos teatras?
– Buvau matęs Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo „Hamletą“, dar pastarojo režisieriaus „Dugne“. Prieš porą metų apsilankiau Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir spėjau pamatyti tris spektaklius. Teksto nesupratau, bet jaučiau, kas vyksta. Atvykau čia dirbti norėdamas sužinoti ir patirti, ką įdomaus ir naujo gali duoti šis mūsų bendradarbiavimas. Ar mes galime vieni kitus suprasti? Aš nesirinkau medžiagos, kuri būtų tam tikra prasme patogi Lietuvos publikai. Teatras yra geras arba prastas. Jis nepriklauso nuo kalbos ir nebūtina jos suprasti – man ne kartą taip yra buvę, kad nesupratęs nė žodžio likdavau pakylėtas. Taip, mes galime nesuprasti vienas kito humoro jausmo. Tai svarbu dirbant užsienio šalyje. Jei mes vienodai suprantame humorą, tai puiku. O kalbant apie aktorius, tai visai neturi reikšmės, ar dirbčiau su Kanados, Vokietijos, Norvegijos, Vengrijos ar Lietuvos aktoriais, jie yra aktoriai. Būti aktoriumi reiškia tą patį. „Pero Giunto“ aktorių atranka vyko per „Zoom“ programėlę, skamba keistai, bet taip lėmė aplinkybės. Nepažinojau aktorių, tad teko kliautis įspūdžiu, pajausti žmogų. Ryšys yra svarbu, nes pažįstu ne vieną puikų, talentingą aktorių kolegą, bet mes nejaučiame ryšio, nėra chemijos. Teatre tai labai jaučiama, publika tą jaučia.
– Pristatykite teatrinį gyvenimą Vengrijoje.
– Mano šalyje nepriklausoma scena per pastaruosius dešimt metų buvo beveik sunaikinta dėl kultūros politikos. Mes buvome priversti stabdyti „HOPPart Independent Company“ veiklą, nes mūsų projektai nesulaukdavo finansinės paramos. Nukentėjo net tokių meistrų, kaip Viktor Bodó ir Árpád Schilling suburtos trupės. Mes turime teisę teikti projektų paraiškas jų finansavimui, bet beveik niekada nesulaukiame patvirtinimo. Kai tai vyksta metai po metų, vilties praktiškai nelieka. Praėjusį rugsėjį vyriausybė nusprendė, kad reikia reformuoti šalies kultūrinį ir mokslinį gyvenimą, tuo vadovaudamasi Vengrijos teatro ir kino universiteto kontrolę perdavė privačiam fondui ir naujai suformuotai patikėtinių tarybai.
Studentai blokavo universitetą, bet paskelbus karantiną, kaip sąmoningi žmonės atsitraukė, o dešiniųjų partijos atstovai užėmė universiteto postus. Aš šiame universitete dėstau aktorių kurso antrakursiams ir nežinau, kas mūsų lauks grįžus. Dabar svarbiausia studentai. Deja, negalime šios specialybės studijų parengti be būrio profesijos meistrų, o dėstytojai negali dirbti be atlygio. 156-tus metus skaičiuojančio universiteto reorganizavimas yra didelis žingsnis atgal. Valdžios nuomone, vengrai jaučiasi per mažai vengrais. Pasakykite man, kaip tą reiktų jausti?
Gyvuoja didieji valstybės finansuojami teatrai, taip vadinami operos ir dramos „stone theatres“, ( turintys sienas ir stogą, red.). Čia sąlygos kurti yra geros. Galėtų būti geriau finansiškai remiamas kuriantis jaunimas, nes jie yra ateitis. Budapešte mes suskaičiuotume apie 62 teatrus, įskaitant ir mažas trupes. Nuostabu, kad mūsų žiūrovai suranda net mažiausių trupių pasirodymus, kurie vyksta kažkur butuose, palėpėse, nestandartinėse erdvėse. Gali neturėti vardo, bet į pasirodymą susirenka apie 50 žmonių, o tu stebiesi, kaip? Visgi, sakyčiau, kad mūsų teatras yra aptingęs, viskas vyksta lėtai. Yra kūrėjų, kurie stengiasi atšviežinti kraują, bet daugiausia dirba nepriklausomoje scenoje.
– Nepaisant visko, jūs esate labai pozityvus. Su spektaklyje kuriančiais aktoriais tapote komanda, o teatre sklando kalbos, kad už repeticijų salės durų dažnai girdisi juokas.
– Aktoriai jau pajautė stilių. Turbūt dėl to, kad mūsų humoro pajautimas tas pats, galbūt, kad turėjome tą pačią istorinę patirtį. Mūsų humoras ironiškas ir netgi ciniškas, mes suprantame potekstes. Kai gyvenimas yra sudėtingas, kaip tu gali išgyventi? Tik juokiantis. Tai yra lyg apsauginis kiautas. Aš labai tikiuosi, kad ir publika supras mūsų pjesės interpretaciją.
Spektaklio premjera rugsėjo 17, 18, 19 dienomis Didžiojoje Scenoje. Rugsėjo 19 dieną po premjeros vyks diskusija su režisieriumi C.Polgár, dramaturgu Ármin Szabo–Székely, kurią moderuos teatro meno vadovas Edgaras Klivis.
