„Šis projektas man ypatingas dėl dviejų svarbių priežasčių. Pirmoji – tai yra paskutinysis mūsų su Anatolijumi Šenderovu bendros kūrybos darbas. Kita priežastis – ta, kad mano tėvas pats išgyveno Aušvico koncentracijos stovyklos siaubą“, – pasakoja Arkadijus Gotesmanas.
– Kaip atsidūrėte šokio spektaklio „Franceska Mann“ kūrėjų komandoje?
– Į ją mane pakvietė A. Šenderovas, su kuriuo bendraujant ir drauge kuriant muziką prabėgo daug gražių mano gyvenimo valandų. Tai – ne pirmas kartas, kai mums tenka bendradarbiauti baletų pastatymuose: gyvai improvizuodavau ir A. Šenderovo „Dezdemonos“ spektakliuose. Balete „Franceska Mann“ grosiu skambant kompozitoriaus muzikos fonogramai, bet keletoje vietų išgirsite ir mano solo.
Bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl šis spektaklis man ypatingas. Kita ne mažiau svarbi: mano tėvas pats išgyveno Aušvico koncentracijos stovyklos siaubą, bet gero žmogaus dėka buvo išgelbėtas. O tuo pačiu traukiniu į Aušvicą atvežti mano močiutė, mano teta ir du mano dėdės tiesiog prapuolė be žinios – jų dokumentai neišliko, jų pavardžių nėra stovyklos kalinių sąrašuose. Mūsų su tėvu paieškos JAV ir Izraelyje nedavė jokių rezultatų... Apie tai, beje, pasakojau prieš devynerius metus pirmąkart pristatytame monospektaklyje „Dievo žmogaus istorija“, kuriame skamba ne tik mano muzika, bet ir mano tekstai.
– Ar jums yra tekę lankytis Aušvico stovyklos teritorijoje veikiančiame muziejuje?
– Iki šiol nesu lankęsis stovyklos viduje – man tai pernelyg skausminga, pernelyg asmeniška. Netgi kasmetines Holokausto aukų pagerbimo ceremonijas Panerių memoriale ar Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimus Prezidentūroje man būna sunku stebėti iki pabaigos – gerklėje nejučiomis ima kauptis ašaros... Bet porą kartų man teko vykti į gastroles autobusu per tą Lenkijos dalį. Ir abu kartus staiga pabudęs prasikrapštydavau akis ir už langų pamatydavau iš nuotraukų pažįstamą Aušvico vietovės ženklą...
– Šokėjos Franceskos Mann istoriją tikriausiai irgi seniai žinojote?
– Taip – žinojau, kad tarp Aušvico koncentracijos stovyklos kalinių buvo narsių, nepabūgusių pasipriešinti žmonių. Viena iš jų ir buvo striptizo šokėja iš Varšuvos Franceska Mann. Trapi mergina mirties akivaizdoje nepraleido progos pasielgti taip, kad jos vardą prisimename iki šiol: savo šokiu sugebėjo nuginkluoti priešus ir netgi jų pačių ginklais juos nukauti. Beginklė moteris ryžtingais veiksmais per kelias akimirkas iš pasmerktos aukos sugebėjo virsti kovinga partizane.
– Kiek improvizacijos laisvės jūs turite šiame baleto spektaklyje? Juk šokėjams patinka, kai muzika kiekvienąkart skamba vienodai – taip, kaip ji skambėjo kuriant choreografiją...
– Muzikinė improvizacijų mintis išlieka stabili, tačiau kaskart bandau subtiliai atliepti konkrečią solisto būseną, jo kūno kalbą. Juokauju, kad groju ne iš natų, o iš kojų... Mušamųjų arsenalas orkestrinėje bus nemažas. Kartu su juo būsiu pakylėtas šiek tiek aukštėliau, nei žiūrovai įpratę matyti grojantį teatro orkestrą. Nors verbalinio teksto spektaklyje nėra, aš būsiu tas „skirtukas“, leisiantis publikai versti Franceskos Mann gyvenimo istorijos puslapius...
– Ar kartais girdite savo draugo kompozitoriaus patarimus iš anapus?
– Esu įpratęs repeticijose girdėti A. Šenderovo patarimus iš salės. O dabar atsisuku, bet jo nėra... Ir dėl to keistai jaučiuosi.
„Dezdemonos“ repeticijose irgi grodavau be natų. Ten buvo kelios jautrios vietos, kai man turėdavo duoti ženklus, kada pradėti groti – tai buvo svarbu. Bet teatro orkestre muzikantai dažnai keičiasi: ryte repetuoja vieni, vakare groja jau kiti. Ir aš, žadėtų ženklų nesulaukęs, praleidau momentą – nepagrojau to, ką turėjau pagroti. Po repeticijos apie tai kalbėjomės su A. Šenderovu, o jis pasakė: „Muzikoje, kaip ir gyvenime, tu neturi nuo nieko priklausyti. Esi muzikantas ir turi groti tai, kas buvo numatyta: geru ar blogu garsu, vietoje ar ne vietoje, bet sureaguoti ir pagroti privalai.“ Jo požiūris į profesionalumą buvo griežtas. Vien A. Šenderovo buvimas salėje priversdavo mane labiau susikaupti.
„Baletų triptiko“, kuriame bus rodomas spektaklis „Franceska Mann“, premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – jau balandžio 26, 27 ir 30 dienomis.
