Čia, pagal geriausias VCO spektaklių tradicijas, choras ne tik griausmingai skamba, bet ir kiekvienas iš bene 60-ies atlikėjų kuria individualų vaidmenį, savo santykiu persipinantį su kolegos personažu. Taip sukuriama ypatinga atmosfera ir veiksmas scenoje, kaustantis žiūrovo akį kiekvieną sekundę. Ypatingai nustebtumėte sužinoję, jog tokius įtaigius vaidmenis kuria maestro Petro Bingelio vadovaujamo Kauno valstybinio choro dainininkai, kuriems bendradarbiavimas su VCO – bene vienintelė vieta, kur gali pasireikšti jų aktoriniai gabumai.
Pasak Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovo Rimanto Klevečkos, pats maestro Petras Bingelis ypač išsiskiria tuo, kad savo vadovaujamam Kauno chorui nuolatos ieško naujų išraiškos formų ir erdvių, ir tą darydamas nevengia iššūkių ir nebijo jų priimti. Veikiausiai tai ir atvedė prie ilgus metus trunkančios kūrybinės draugystės su Vilnius City Opera:
„Visus tuos metus, bendradarbiaujant su režisiere Dalia Ibelhauptaite ir dirigentu Gintaru Rinkevičiumi, operų „Pajacai“, „Trubadūras“ „Faustas“ ir būsimajame C. Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila” sceniniuose pastatymuose, choras atsiskleidė, kaip pilnakraujis dalyvis, paneigdamas nusistovėjusius stereotipus, neva koncertinis choras negali vaidinti. Be to, tai visiškai naujomis spalvomis ir veiklomis praturtino choro vaidmenį operų pastatymuose“, – teigė R. Klevečka, pridurdamas: „Manau, šio P. Bingelio inicijuoto bendradarbiavimo sėkmė lėmė tai, jog nuo 2017 m. Kauno choras tampa pagrindiniu VCO choru ir šį sezoną dainuoja visuose operų pastatymuose.“
Šia proga susitikome su pačiu P. Bingeliu ir domėjomės, kaip kūrėsi, formavosi ir iki šiandien gyvuoja vienintelis toks choras Lietuvoje.
– Jūsų darbo patirtis – unikali: juk jūsų kūdikiui – 1969 m. įkurtam Kauno valstybiniam chorui – jau 48 metai! Kaip apibūdintumėte jums brangaus kolektyvo raidą per visus tuos metus? Apie ką svajojote tuomet, 1969-aisiais?
PETRAS BINGELIS: Patirtis yra be galo didelė ir nepaprastai reikšminga, vertinga bei brangi. Tokią patirtį įgauti galima tik dirbant tiek daug metų. Kauno choras įkūrimo iniciatyva buvo ne mano, o tuometinės vyriausybės, kuri nusprendė, kad Kaune turėtų būti įkurtas koks nors profesionalus vienetas, nes beveik viskas buvo išsikėlę į Vilnių. Taip buvo apibrėžtas choras, kuriam vadovauti pretendavo daug kandidatų. Aš nekandidatavau, nes buvau ką tik baigęs muzikos konservatoriją, bet tuometinis Kultūros ministras pasikvietė mane ir man pasiūlė būti choro vadovu. Net ne iš pirmo karto, bet galiausiai sutikau ir tik tuomet supratau, kur iš tikrųjų patekau! Supratau, kad profesionalių dainininkų nėra, o čia juk kuriamas profesionalus choras! Teko važinėti po visą Lietuvą ir ieškoti dainingų žmonių, o visi juk buvo be muzikinio rašto. Toks buvo mano tikslas: suburti dainingą chorą...
– Kaip keitėsi Kauno valstybinis choras? Kaip keitėsi žmonės, jiems keliami uždaviniai, choro vieta Lietuvos muzikos istorijoje?
– Atsiradus Kauno valstybiniam chorui, atgijo visa kultūrinė padėtis, buvome pristatomi aukščiausiu lygiu, ko dar iki tol nebuvo Lietuvoje. Kiti chorai neišpildė to lygio. Mano viena iš svajonių buvo atlikti stambias muzikines formas: klasiką, lietuvišką muziką ir pan. O tuo metu Tarybų valdžia norėjo, kad skambėtų tarybinė muzika! Įsivaizduojate, kaip reikėjo „vairuoti“, kad nei vieni nuskriausti nebūtų, kad manęs iš darbo neišvytų...
Jei dabar surinktume žmones, kiek jų jau yra dainavę Kauno valstybiniame chore, gautųsi kokie 7 chorai! Kiek būta, ir yra, daugybė puikių artistų, balsingų, talentingų… Jei būtų kreipiamas didesnis dėmesys klasikinei kultūrai Lietuvoje, daugelis iš jų būtų pasilikę ilgesniam laikui…
– Kauno valstybinis choras – vienintelis profesionalus choras Lietuvoje. Ką tai reiškia ir kaip profesionaliai jį lyginti su kitais chorais?
– Kai mus pakviečia į svečias šalis, vienintelis pripažinimas būna tuomet, kai parašo atsiliepimą ar pakomentuoja, kad mes esame vienas iš tokių išlikusių chorų, kuris dar dainuoja natūraliu žmogaus balsu! Tai yra aukščiausias pripažinimas chorui ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.. Nes beveik visi chorai dainuoja „minkštu“ balsu… Choras turi skambėti taip, kaip geras vokalistas. Tik lygiai taip pat – 60 žmonių, su tembru, su spalva… Valstybinis Kauno choras tai dar turi…
– Kiek vietos choro gyvenime užėmė operiniai kūriniai anksčiau ir kiek – dabar? Juk be VCO spektakliu dar dalyvaujate ir kituose operų atlikimuose, įrašuose ir t.t.
– Mūsų choras net sovietmečiu buvo kviečiamas atlikti operas koncertiniame atlikime. Apvažinėjome visą tuometinę Sovietų sąjungą. Vos atsiradus VCO, mes prisijungę, režisierės dėka, atradome kitą nišą, naują impulsą, kitas spalvas, judėjimą.
– Taigi daug gastroliuojate?
– Taip, sovietmečiu esame aplankę visą Sovietų Sąjungą. Nuo Kaukazo iki Vidurinės Azijos ar Pabaltijo... Per metus turėdavome 127 koncertus! Toks buvo planas, kurį turėjome įvykdyti. Atgavus nepriklausomybę, teko koncertuoti visoje Europoje, Azijoje, Amerikoje. Lietuvoje daug bendradarbiaujame su Valstybiniu orkestru. Taip pat buvo daug koncertų su J. Domarku, M. Rostropovičiumi ir kitais žymiais dirigentais, artistais...
– Kokią vietą asmeniškai jūsų širdyje užima opera? Ar esat didis fanas?
– Kuris choro dirigentas gali nemėgti operos? (juokiasi) Su opera galima auginti visą kolektyvą, augti pačiam, nes klausant operos – klausaisi, žaviesi, ieškai kažko naudingo sau. Sovietmečiu kaupdavau plokšteles su operos įrašais, sėdėdavau ir klausydavau visokias arijas. Opera ir choras mano gyvenime yra neatsiejama.
Su opera galima auginti visą kolektyvą, augti pačiam, nes klausant operos – klausaisi, žaviesi, ieškai kažko naudingo sau.
– Jau kurį laiką Kauno Valstybinis choras bendradarbiauja su Vilnius City Opera. Ką profesine prasme tai duoda Kauno choro artistams?
– VCO duoda ne tik Kauno chorui, bet ir visiems atlikėjams. O pats svarbiausias dalykas – ten viskas vyksta aukščiausiame lygyje, nes Dalia Ibelhauptaitė jaučia ypatingą dvasią, kuriant vaidmenis ir dirbant su turiniu.
– Ch. Gounod „Faustas“ – didelis chorinis spektaklis. Kaip Jums pačiam patiko VCO „Fausto“ pastatymas? Ar nustebote pamatęs kaip puikiai vaidina jūsų žmones?
– Be abejo! Choras yra statiškas dalykas, o „Fauste“ ateini ir pamatai, kokia gyvybė, koks judrumas! Kažkoks visai kitas supratimas, koks įėjimas į vaidmenis, į kuriuos įveda Dalia!
Čia sustojome ir nusprendėme pakalbinti pačius choristus, apie jų neeilinę patirtį VCO.
– Kauno Valstybinis choras paneigė visus stereotipus ir tapo vaidinančiu choru! Kaip jaučiatės vaidindami scenoje? Ką naujo į Jūsų kūrybinį gyvenimą atnešė operos?
INGRIDA LAURINAITIENĖ: Labai džiugu, kad Kauno valstybinis choras su kiekviena diena tampa vis universalesnis. Choras yra atsinaujinęs, dirba daug jaunų ir vyresnių talentingų žmonių su aukštaisiais muzikiniais išsilavinimais, galbūt todėl vaidinti ir kartu dainuoti nėra tokia jau sudėtinga užduotis. Visi choristai labai džiaugiasi galėdami išbandyti save kitokiame žanre, ne tik atlikti statiškus kūrinius, juk vaidinti tikrai smagu! Manau, kad operos šiek tiek sujaukė choro artistų kasdieninę rutiną...
MARTYNAS GEDUTIS: Visada malonu priimti naujus iššūkius, kurie yra susiję su muzika. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad Kauno valstybinis choras tapo ne tik profesionaliu, bet ir vaidinančiu choru, ypač tokiame žanre kaip opera, kurią aš labai myliu.
KRISTINA STUMBRIENĖ: Prie choristų kolektyvo prisijungiau nuo 1997 metų, tad įstojimas į operos gretas man nebuvo naujiena. Kadaise pati lankiau solinį dainavimą, tai galvojau, kad galbūt net pati kada nors dainuosiu solo operoje. Esu labai laiminga ir džiaugiuosi, kad tenka dirbti su Vilnius City Opera kolektyvu, kurio veikla esu patenkinta ir viskas čia – labai šaunu! Dar vienas įdomus dalykas: aš niekuomet neįsivaizdavau savęs vaidinant, o operoje tenka, tai – tarsi naujas savęs atradimas ir realizavimas.
– Jūsų vaidmenys visad būna pilni aktorinių detalių ir labai įdomių, individualių bruožų. Kaip kuriate savo vaidmenis operose? Kas jus įkvepia?
INGRIDA LAURINAITIENĖ: Vaidmenys kuriami padedant režisieriams. Jie nukreipia kiekvieną artistą reikiama linkme. Sukuria vietą, laiką, profesiją... O tada prasideda improvizacija iš kurios atsiranda daugybė detalių. Vienos išlieka, kitos – ne. Didžiulė garbė ir atsakomybė dirbti kartu su VCO. Tai ir yra įkvėpimo šaltinis.
MARTYNAS GEDUTIS: Visų pirma, galėčiau pasakyti, kad svarbų ir reikšmingą darbą atlieka Vilnius City Opera režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei jos asistentas Gediminas Šeduikis. Šie žmonės įkvepia, duoda daug žinių, kaip sukurti personažus operai, o mes, choristai, stengiamės kaip išmanydami juos teisingai išpildyti.
KRISTINA STUMBRIENĖ: Nors opera „Faustas“ nebe pirmoji Dalios Ibelhauptaitės opera, kurioje pasirodau, tačiau iššūkiu visuomet tampa tekstas ir kaip jo nepamiršti vaidinant.
– Kas gi vyksta „antrajame plane“ scenoje? Kokių sudėtingų momentų, kuriozų yra buvę?
INGRIDA LAURINAITIENĖ: „Antrame plane“ veiksmo išties daug. Vaidinant „Fauste“ kiekvienas antraplanis dainininkas turi savo rolę, kurią puikiai atlieka, savo sukurtą gyvenimišką istoriją, kurią pasakoja... Todėl verta stebėti ne tik pagrindinių rolių atlikėjus.
MARTYNAS GEDUTIS: Džiaugiuosi, kad viskas būna suorganizuota taip, kad beveik nėra jokio streso greitai persirengiant kostiumus, ypač vaikinams, nors merginoms gal būna ir kitaip...
KRISTINA STUMBRIENĖ: Atsitikimų būna visokių. Sykį, kai turėjau eiti į sceną, man nutrūko tokia pritvirtinta kostiumo „uodega“, tai teko bėgomis nepastebimai prisegti su „žiogeliais“. Mano kolegė, pavyzdžiui, prieš kiekvieną pasirodymą valgo guminukus, tokius meškučius, sako, jog jai labai padeda balso stygoms...
