1966 metais britų dramaturgijos klasiko Tomo Stoppardo sukurta absurdo tragikomedija iš karto tapo tikru pasaulinio teatro hitu. Nors tuomet pats T.Stoppardas buvo tik mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas.
Rugsėjo 12 d. 18 val. VST Mažojoje salėje įvyks diskusija „Kalba kaip kalėjimas ir būdas susišnekėti. Tomo Stoppardo atvejis“ iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“. Pokalbyje dalyvaus vertėjas, filosofas Vincentas Klipčius, lingvistė Jolanta Zabarskaitė, diskusiją moderuos Gytis Norvilas.
-
Tapytoja Agata Orlovska: „Visada jaučiau didžiulį troškimą suprasti kažką didelio ir nežinomo“
-
20 metų po M.Trintignant tragedijos Vilniuje: B.Cantat iš dievinamo atlikėjo tapo „ikona, kurią privaloma deginti“
-
Kauno paraišką UNESCO teikianti delegacija laviruos tarp ekspertų išvadų ir Rusijos įtakos
Teatro pirmo aukšto fojė pristatoma paroda „Raidžių paveikslai“, kurioje eksponuojami XX-XXI a. lietuvių poetų konkrečioji poezija – eilėraščiai paveikslai.
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ – T.Stoppardo šlovės pradžia
T.Stoppardas, kuomet parašė vieną pirmųjų savo pjesių „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, dirbo žurnalistu, teatro kritiku, buvo jaunas vieno romano ir kelių televizijos bei radijo scenarijų autorius, žinomas tik siauram ratui žmonių.
Šiuo metu aštuoniasdešimt šešerių dramaturgas aktyviai kuria, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jo pjesės statomos visame pasaulyje.
Retai interviu duodantis T.Stoppardas yra kandus ir išmintingas pašnekovas: „Neturiu temų sąrašo kaip budelis, kuris žiūri, kam dar nukirtus galvą. Visą savo rašytojo gyvenimą mąsčiau, ar dorovė yra žmogiškasis konstruktas, ar ji nepriklauso nuo žmogaus? (...) Kita mane visad jaudinusi tema, tai saviraiškos laisvė. Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu.“
Visą savo rašytojo gyvenimą mąsčiau, ar dorovė yra žmogiškasis konstruktas, ar ji nepriklauso nuo žmogaus?
T.Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasakoja apie Williamʼo Shakespeareʼo tragedijoje „Hamletas“ aprašytus įvykius iš dviejų trečiaeilių veikėjų – dvariškių Rozenkranco ir Gildensterno žiūros taško. Pjesės veiksmas vystomas lygiagrečiai Shakespeareʼo pjesės įvykiams, čia trumpam pasirodo ir pagrindiniai „Hamleto“ veikėjai, kurie vaidina originalių scenų fragmentus.
Pjesės autorius paklaustas, ar tiesa, kad pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ yra apie likimą ir pasirinkimo laisvę, atsakė: „Tai ir tiesa, ir ne. Galiu pasakyti taip: ji apie du vaikinus Elsinore, kurie nežino, kas jiems nutiks ir kas apskritai vyksta.“
J.Butusovas – šamanas prakalbinęs T.Stoppardo absurdo pjesę
Režisierius Jurijus Butusovas – viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže, pelnęs ne vieną teatro apdovanojimą, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą. Pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu.
Kritikai režisierių vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą.
Spektaklį Vilniaus senajame teatre pirmą kartą kuriantis J.Butusovas teigia, kad „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų žiūrovams priminti prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę. Režisierius vertina šios, jau klasikine vadinamos, pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos diktuojamas galimybes.
Šis režisieriaus J.Butusovo spektaklio pastatymas turėtų tapti išskirtiniu įvykiu Lietuvos teatro scenoje bei netiesiogiai atsakyti, kodėl šio šiuolaikinio teatro teksto iki šiol neišdrįso šturmuoti nė vienas Lietuvos teatro režisierius.
Į rusų kalbą pjesę vertė Josifas Brodskis, o lietuviškai ją prakalbino vertėja Rita Gelombickaitė.
Laisvės pojūtis – raktas į Mariaus Nekrošiaus scenografiją
Scenografiją spektakliui „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ kuria Marius Nekrošius, kurio kūrybiniame arsenale jau apie keturiasdešimt Lietuvoje ir užsienyje statytų spektaklių scenovaizdžių. Menininkas, nuo pirmos repeticijos dirbantis kartu su režisieriumi J. Butusovu, džiaugiasi jam suteikta laisve kurti impresionistinę drobę, o ne dokumentinę nuotrauką.
Pasak M.Nekrošiaus: „Pastatymas iš tiesų labai „teatrališkas“, bet kartu ir labai ŠMC’iškas. Kai kurios scenos labiau primena meninį performansą, instaliaciją, videomeną. Man smagus tas kūrybinės laisvės pojūtis repeticijose, kai nevaržo kažkokie teatro kanonai ar poreikis pastatyti „tikrą“ spektaklį.“
Kalbos žaidimai diskusijoje ir parodoje
Spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjerą papildys diskusija ir ją lydinti paroda. Diskusijos temą inspiravo faktas, jog ši pjesė nė karto nebuvo pastatyta Lietuvos teatro scenoje. Taip pat noras padiskutuoti apie šiuolaikinio teatro kalbą, daugiareikšmę ir intelektualią kalbą scenoje. Ar kalba yra kalėjimas, pančiai, disciplinuojantys antrankiai ar ženklų sistema, atverianti galimybes nežabotai kūrybai ir laisvei?
Kalbos ir žodžių žaidimas atsiskleidžia ir parodoje „Raidžių paveikslai“. Ženklai, žodžių vizualizacijos tapo XX-XXI a. lietuvių poetų, rašytojų poezijos kūriniais. Jie skirtingi savo stilistika, braižu, intencijomis, temomis, tačiau juos vienija noras kalbą įvaizdinti, kurti naujas reikšmes. Ekspoziciją galima bus pamatyti iki lapkričio 30 dienos.
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.
Diskusija vyks lietuvių kalba. (Įėjimas nemokamas)
Paregė Lauryna Lopaitė
