Kūrinio aktualumą ir jo sukeltas emocijas įvertino tokie svečiai kaip profesorius Tomas Venclova ar Baltarusijos opozicijos sambūrio „Mūsų namai“ direktorė Olga Karač.
Vos parašyta prieš keletą mėnesių, Andrejaus Kureičiko pjesė „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ sudomino teatro kritiką ir vertėją Johną Freedmaną, su bendraminčiais prisidėjusį prie kūrinio sklaidos įvairiose pasaulio šalyse. Tiek A.Kureičikas, tiek J.Freedmanas palaikė norą rengti pjesės skaitymą ir Vilniaus mažajame teatre. To ėmėsi režisierė Gabrielė Tuminaitė, su teatro aktoriais vos per keletą dienų sukūrusi reikšmingą ir emocingą, atvirą reginį.
Į pjesės skaitymą atvykęs publicistas, profesorius Tomas Venclova teigė, kad įdomu stebėti pasirodymą scenoje, kuris visiškai atitinka tikrovę:
„Tai, ką matome realybėje, beveik tuo pačiu metu vyksta scenoje – toks dalykas labai retas. Prieštarauju, kad šis darbas – pjesės skaitymas. Tai – visiškai išbaigtas, stiprus spektaklis. Mano žmonai kiek kliuvo žodynas (necenzūrinė leksika), o man kaip tik – patiko. Tokio spektaklio tikrai reikia, už ką esu dėkingas.“
Kita vakaro viešnia, Baltarusijos opozicijos sambūrio „Mūsų namai“ direktorė Olga Karač neslėpė, kad vaizdai scenoje jai sukėlė daug emocijų:
„Tai buvo labai emocinga, labai aišku atpažinti veikėjų prototipus realybėje. Pasirodymo pabaiga man sukėlė ypač daug minčių – mūsų visuomenė Baltarusijoje tokia suskaldyta smurto, tiek žmonių kenčia. Norisi, bet ir sunku svajoti apie tai, kaip visi galiausiai susivienysime.“
Savo akimis matęs ir užfiksavęs įvykius Baltarusijoje, keliautojas ir fotografas Denis Vėjas teigė, kad pjesė „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ – verta didelio dėmesio: „Puiku tai, kad per keletą personažų papasakota visa istorija – tai susižiūrėjo vienu įkvėpimu. Tai ir labai informatyvus kūrinys, parodantis ryšius, situaciją, jos eigą...“
Pjesėje „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ veikėjų prototipus realybėje atpažinti nesunku, ypač – paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamą Aliaksandrą Lukašenką. Būtent jį Vilniaus mažojo teatro scenoje įkūnijo aktorius Arvydas Dapšys. Pasak A. Dapšio, įsijausti į šį veikėją buvo sunku dėl kylančio pykčio.
„Tiesiog kyla pyktis. Tuomet turi tą pyktį sutramdyti ir nugalėti, nes reikia sukurti šį vaidmenį, šį žmogų. Be abejonių, šis kūrinys įdomus. Pats taip pat seku aktualijas Baltarusijoje – laukiam laukiam, bet kažko tikrai sulauksime. Tai dar ne pabaiga“, – teigė aktorius.
