Bendras įspūdis apie apdovanotuosius beveik visuomet toks pats. Pirma – geri aktoriai ir režisieriai tokie ir lieka, juos galima nominuoti kasmet, tad nepaprastai džiugu matyti bet kokią naują ar/ir jauną pavardę, nepriklausomai nuo to, kas bus apdovanota(-s). Antra – galima įtarti, kad šokio, operos, lėlių ir objektų, teatro vaikams srityse nominuotų žmonių daugybė vadinamojo teatro elito nėra matę, neretai – net negirdėję. Galiausiai – visuomet įdomu laukti jaunojo menininko nominacijos ir „Boriso Dauguviečio auskaro“ laureatų, kurie tampa didžiausiais netikėtumais – jaunųjų menininkų reakcijos ir padėkos kalbos paprastai labai skiriasi nuo daugumos kitų, o „Auskaras“ primena (kai kuriuos pirmą kartą informuoja) apie reiškinius, kurie šiandien atrodo ir inovatyvūs, ir pagaulūs esamajame laike.
Visa kita – tas pats per tą patį, tik žmonės rotuojami priklausomai nuo kiekvienos komisijos skonio ir prioritetų. Žinoma, apskritai tokie įvertinimai labai svarbūs – jie drąsina menininkus dirbti toliau, suteikia šiokią tokią finansinę paramą, pritraukia į konkrečius spektaklius daugiau publikos. Ir dar jie suformuoja metų teatro lauko įvaizdį, beveik neužkabindami realios teatro įtakos ir reikšmės visuomenei.
Teko daug svarstyti, kodėl tokios nominacijos kaip „aktorius“, „scenografas“, „jaunasis menininkas“ ir panašiai šiandien skamba pasenusiai ir absoliučiai neinformatyviai. Per pastaruosius keliolika metų teatras Lietuvoje labai socialiai angažavosi ir šiandien greta paveikios estetikos ne mažesnę reikšmę turi konkreti ir ne vien amžinosiomis vertybėmis paremta visuomenei siunčiama spektaklio ir kūrėjų žinia.
Kas nors paprieštarautų, kad čia nieko nauja, taip buvo visuomet – sovietmečiu žiūrovus jungdavo ezopine kalba užkoduotos prasmės, priminusios žmonėms, jog laisvės idėja turi būti gyva ir kad ji yra kiekvieno rankose. Tačiau skirtumas toks, kad šiandien teatras pratinasi kalbėti nesislėpdamas už metaforų, tiesiogiai įvardindamas analizės objektą ir atviriau deklaruodamas savo tikslus bei interesus. Taip greta amžino teatro noro gydyti žmonių sielas, šiandien ne mažesnę reikšmę įgyja poreikis įvardinti visuomenėje tarpstančias ligas, kurių analizė vis dažniau įsiterpia į dramaturginį spektaklių pagrindą. Ne mažiau svarbu yra įvertinti teatrinio reiškinio vietą savo laiko visuomenėje – šis kriterijus atrodo objektyvesnis nei bandymas įvardinti, kuris menininkas tais metais savo siauroje specializacijoje pasirodė ryškiausiai.
Pavyzdžiui, metų režisieriumi šįmet pripažintas latvis Elmaras Senkovas. Ceremoniją stebėjusiems ir nemačiusiems vieno, dviejų ar visų trijų nominuotų spektaklių (Koršunovo „Rusiško romano“, Nekrošiaus „Kalės vaikų“, Senkovo „Mamos drąsos“) apdovanojimas, tikėtina, reiškė, kad latvių režisierius šiandien yra geresnis nei Koršunovas ar Nekrošius. Esmė ne visai tokia. Apdovanojimo priežastis greičiausiai glūdi daugybėje aplinkybių, kurias į Klaipėdą atsinešė Senkovas.
Neverta spėlioti, kokie argumentai lėmė komisijos sprendimą, tačiau šiuo – kaip ir bet kuriuo kitu – atveju būtų prasminga garsiai įvardinti, kokia yra apdovanoto darbo reikšmė, kuo jis keičia vietinį teatro kontekstą, kodėl apskritai yra svarbu eiti jo žiūrėti. Tuomet net ir nematę darbo supras, apie ką yra šiandieninis Lietuvos teatras ir kur jis juda, ko galima tikėtis ir ko nebereikia bijoti. Drauge tokie komentarai leistų patiems kūrėjams (ne vien nominuotiems) suvokti, kas šiandien atrodo vertinga, kas diktuoja naujus vėjus ir įkvepia teatro žmones kitokiam darbui nei įprasta. Tačiau kol kas apdovanojimų renginiai liudija, kad vertingiausia mums aiški struktūra ir tradicijos.
Čia galima svarstyti apie šių metų Auksinių scenos kryžių teikimo ceremoniją, režisuotą Pauliaus Ignatavičiaus Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Išeities tašku renginiui tapo ateities teatro tema. Idėja laiku ir vietoje – šiandien vis daugiau mažesnių miestų teatrų direktorių ir meno vadovų pozicijų užima jauni teatro profesionalai (tarp jų ir pats Ignatavičius), todėl prasminga kalbėti apie tai, ko tikimės iš reikalus į savo rankas imančių jaunųjų kūrėjų.
Tik renginio organizatoriai į temą pažvelgė siaurai, ateities teatrą sutapatindami vien su technologijų pažanga ir žmonių pakeitimo robotais problematika. Taip vietoj beveik tradicinės vyro ir moters vedėjų poros atsirado vyras (Severinas Norgaila) ir moters (Monikos Šaltytės) balsu kalbantis Ikosahedronas turėjęs, kaip paaiškėjo, simbolizuoti juodą scenos dėžutę. Koncepcija gali būti įdomi, tačiau tam reikalingas milžiniškas „gyvojo“ vedėjo darbas, apžaidžiant nejudantį (todėl scenoje neįdomų), tačiau vaidmenį atliekantį daiktą. Vis dėlto S. Norgaila nedaug prisidėjo prie Ikosahedrono gyvybės palaikymo, dažniau žiūrėdamas į segtuvą su tekstu (tai, beje, kliuvo tik žiūrint įrašą – stebint renginį vietoje labiau trikdė tai, kad Ikosahedrono balsas į aplinkybes reagavo kur kas gyviau ir natūraliau nei Norgaila), o ne į scenos partnerę.
Lyginant su praėjusių metų Vido Bareikio režisuota ceremonija Nacionaliniame Kauno dramos teatre, šiųmetinis renginys buvo kur kas tvarkingesnis, nominacijos paskelbtos sklandžiai. Be to, šįmet – greičiausiai Mindaugo Nastaravičiaus rašyto scenarijaus ir kai kurių Severino Norgailos pasirodymų dėka – atsirado nemažai pernykščius patoso fontanus pakeitusios sveikos ironijos, nukreiptos tiek į organizacinius niuansus, tiek į teatralų ir žiūrovų įprotį visur ieškoti metaforų bei gilios prasmės.
Vieni sėkmingiausių ironijos pavyzdžių – ne visada struktūrą atitikę haiku posmeliai, kurių vienas, mano akimis, tapo visos ceremonijos metafora:
Kada gi ateis ateitis?
Svarstė žmogelis užvertęs
Galvą žemyn
Panašūs dalykai vyko šiųmetiniame renginyje – pokalbiai apie ateitį, nuolat prisimenant, kokie priklausomi vis dar esame nuo praėjusio teatro. Renginyje egzistavo trys laiko plotmės: ateitis, apie kurią buvo kalbama ir kurią iliustravo antra renginio vedėja, dabartis, kurią atspindėjo apdovanotieji ir muzikos atlikėjai (grupės „Sheep Got Waxed“, „Pilnatys“, „Shishi“, „Garbanotas“), ir praeitis, kuriai priskirčiau laimėtojus skelbusius VŠDT aktorius, dar menančius legendinius režisierės Aurelijos Ragauskaitės laikus (pastarasis naratyvas priminė prieš keletą metų Panevėžyje vykusios ceremonijos metu nuolat skanduotą Miltinio pavardę – tik tuomet tai buvo sąmoningai įrašyta scenarijuje).
Štai čia vystėsi nepaprastai įdomus renginio paradoksas – scenovaizdis, etiudų intarpai, prizus atnešantys aktoriai, vaizdo projekcijos apeliavo į fantastinius filmus (šių ar senesnių laikų), o matomiausi žmonės viso renginio metu (tiek scenoje, tiek ekrane) buvo jau nuėjusio teatro šalininkai. Be jokios abejonės, prisiminti ir gerbti visų kartų teatro žmones nepaprastai svarbu – teatras yra esamojo laiko menas, jis gyvas tik kartu su kūrėju ir išnyksta iškart arba greitai po jo mirties.
Tačiau kai kalbi apie ateitį ir kažkokias technologijas, kurios galbūt netolimoje ateityje pakeis žmogų, o šalia rodai žmones, kurie jau nebedalyvauja matomiausiuose (vadinkim tokiais nominuojamus „Kryžiams“) šalies pastatymuose, ir pulsuoja keliasdešimties metų senumo teatro dvasia, pasidaro sunku apčiuopti šiandieninę realybę. Lygiagrečiai pristatant spekuliatyvius pusiau humoristinius pasvaičiojimus apie teatro ateitį ir bandymą gyventi tuo, ko nebėra, priskiriant saviems meistrams žodžius, kurių autoriumi dažniau laikomas Stanislavskis – visa tai ne vienam gali sukelti įspūdį, kad teatras tiesiog patenkino interesą pareklamuoti savo aktorius.
Minėtos humoristinės spekuliacijos – tai renginio metu ekrane rodyta filmuota medžiaga, kurioje VŠDT aktoriai ir kiti darbuotojai atsakinėjo į klausimą, koks bus teatras po daug metų. Manyčiau, kad tiksliausią atsakymą pateikė Boriso Dauguviečio auskarą teikęs Darius Meškauskas – iš principo teatras bus toks, koks ir dabar. O atsakydama į kai kurių menininkų „baimes“, kad robotai pakeis žmones, norėčiau garantuoti, jog toks scenarijus beveik neįmanomas. Teatro esmė yra bent dviejų gyvų žmonių susidūrimas – to, kuris vaidina, ir to, kuris į jį žiūri. Tas pats Norgailos ir Ikosahedrono santykis įrodė, kad ryšys tarp gyvo žmogaus ir roboto neįmanomas.
Didelė atsakomybė renginio metu tenka ir nerežisuojamai daliai – žmonėms, kviečiamiems teikti apdovanojimus, pranešti kitus svarbius dalykus, taip pat – laimėtojams, kurių kalbos yra bene įsimintinesnė dalis nei apdovanotųjų pavardžių paskelbimas. Kiekvienas yra laisvas kalbėti tai, ką nori, ar ką reikia, dėkoti padėjusiems užsidirbti „Kryžių“. Metai iš metų girdint padėkos kalbas ir kartojantis pavardėms kyla klausimas, ar nebūtų prasmingiau išnaudoti tiesioginės transliacijos eterio laiką globalesnei žiniai. Akivaizdu, kad tokių minčių kyla, nes šįmet tai padarė Andra Kavaliauskaitė, kalbėdama apie liguistai savęs nekenčiančius žmones, jaučiančius siaubingą vienatvę ir esančius ant pavojaus atimti sau gyvybę slenksčio.
Taip pat Agnija Šeiko, kalbėjusi apie kai kurių visuomenės grupių atskyrimą nuo teatro – tik čia tenka apgailestauti, kad choreografė galbūt etikos sumetimais vengė minėti konkrečias grupes, nors tai nepaprastai svarbu. Jei jau sakome, kad kiekvienas yra bendruomenės dalis, nebijokime įvardinti, kodėl iki šiol jis buvo atstumtas. Taip pat spektaklio „Mano Piteris Penas“ kompozitorius vokietis Svenas Helbigas greta gražios padėkos Lietuvai ir kalbos apie negales nepraleidęs progos priminti, jog šiandien visi esame neįgalūs išsaugoti savo planetą. Tokie žodžiai turbūt atsiranda natūraliai, tačiau iš šalies leidžia pamatyti, jog turime menininkų, jaučiančių ir socialinę atsakomybę prieš visuomenę, kuriai pateikia savo darbus.
Džiugu, kad šių metų renginyje aktorinių benefisų pasitaikė kur kas mažiau nei pernai, o įvykę buvo arba trumpesni, arba šiek tiek prasmingi. Nepaprastai sutrikdė tik Remigijaus Vilkaičio suvaidinta ištrauka iš Eimunto Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Jobo knyga“. Aktorius, buvęs kultūros ministras, dabartinis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos narys kilo į sceną tarti žodį vienam svarbiausių Lietuvos režisierių, palikusių mus lapkričio mėnesį. Jautrią kalbą sekė Vilkaičio vaidinamo Jobo monologas, kuris tęsėsi nepaprastai ilgai ir aktorius/komisijos narys leido sau taip įsijausti, kad ilgainiui jo riksmai į dangų pradėjo labiau priminti naudojimąsi proga atskleisti savo aktorines galimybes, o ne pokalbį su Dievu ar Nekrošiumi.
Greičiausiai tai įvyko nesąmoningai, tačiau ši situacija puikiai iliustravo problemą, kai kolegas pristatyti ar paminėti pakviesti aktoriai užduotį paverčia asmeninio pasirodymo akimirka. Yra kaip yra, su kai kuriais dalykais susitvarkyti tikrai nelengva (ypač pratusiems prie laikų, kai aktorius suvoktas kaip virš paprastų mirtingųjų pakilęs žmogus). Svarbiausia, kad ateinančiais metais panašias užduotis gausiantys žmonės pradėtų nuoširdžiai svarstyti apie tai, jog jų vaidybos talentą tikrai norisi matyti sąlyginėje scenoje (kur ir kokia ji bebūtų), bet ne renginyje, kuriame prisistatoma savo vardu ir pavarde.
Tekste vis kartojau, kad „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija turėtų atspindėti Lietuvos teatro aktualijas ir kryptį, parodyti, kuo kvėpuoja šios srities profesionalai. Tačiau ką, jei renginiai tai ir parodo, jei problemos yra ne daugiau ar mažiau sėkmingoje režisūroje ir susiklosčiusiose aplinkybėse, o tiesiog bendrame teatro lauke? Kritikuoti ir reikalauti kažko ypatingesnio būtų neadekvatu. Tačiau tuomet itin didelę prasmę įgauna visi pokalbiai ir pasvarstymai apie neseniai praėjusią ceremoniją, nes tai yra diskusijos apie teatro reiškinius, įpročius, tendencijas.
Galiausiai norisi priminti, kad jei jau kiekvienas valstybinis teatras gauna galimybę prisistatyti rengdamas „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją, būtų puiku sulaukti metų, kai ši pareiga bus patikėta komandai nevyriausybininkų – menininkų, kurių teatrinė kūryba gimsta iš šiandienos, o ne spėlioja ateitį ar neleidžia pamiršti didingos praeities. Tuomet platesnė visuomenės dalis pamatytų, kaip mąsto ir kuo gyvena kūrėjai, neturintys saugių etatų, suteikiančių galimybę „tarnauti“ vienam teatrui visą gyvenimą. Tokia yra teatro dabartis.
