Prieš keletą savaičių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistės V.Miškūnaitės balsą gyvai girdėjusių Europos miestų sąrašą papildė Austrijos Alpių sostinė Insbrukas. Čia rengiamame Ankstyvosios muzikos festivalyje lietuvių solistė atliko pagrindinį tragiškosios Kartaginos karalienės Didonės vaidmenį trijuose Giuseppe‘s Saverio Mercadante‘s operos „Apleistoji Didonė“ spektakliuose.
Šios operos pasaulinė premjera 1823 m. įvyko Italijoje, Turino „Teatro Regio“. Tačiau po G.S.Mercadante‘s mirties 1870 m. jo kūrinys, kurio natos netgi nebuvo išleistos (išliko tik kompozitoriaus rankraštis), buvo pasmerktas beveik pusantro amžiaus trukusiai užmarščiai. Visą šį laiką iki pat Insbruko ankstyvosios muzikos festivalio „Apleistosios Didonės“ atlikimai nepaminėti jokiuose teatrų registruose, savaime suprantama, nebūta ir operos įrašų: tik po premjerinių spektaklių festivalio organizatoriai pasinaudojo istorine proga pirmąkart ją įrašyti studijoje.
Tad galima drąsiai teigti, kad V.Miškūnaitė šiuo metu yra vienintelė solistė pasaulyje, savo repertuare turinti minėtos operos Didonės partiją.
Laikėsi kompozitoriaus rankraščio nuorodų
„Turbūt dar niekad gyvenime nebuvau taip intensyviai dirbusi kaip besiruošdama šiam festivaliui: ištisus du mėnesius netaupant balso tekdavo dainuoti po 6–8 valandas per parą. Ypatingas iššūkis buvo premjeros dirigento Alessandro De Marchi, puikiai išmanančio baroko epochos muziką, pasirinkimas operą atlikti „senoviniu“ 430 Hz dažniu – taip italų maestro siekė sodresnės muzikos spalvos. Tai reiškia, kad kiekvienas garsas operoje skambėjo maždaug ketvirčiu tono žemiau, nei esame įpratę skaityti iš partitūros: juk standartiniai kamertonai, pagal kuriuos šiandien derinami muzikos instrumentai, pritaikyti 440 Hz muzikos dažniui“, – aiškina V.Miškūnaitė.
Antra vertus, visi „Apleistosios Didonės“ atlikėjų komandos nariai dirbo nemažiau intensyviai ir negailėdami savęs. „Jaučiau, kad žmonės vaikšto į operos repeticijas kaip į šventę, o ne kaip į darbą: nebuvo jokios vidinės įtampos, visi vienas kitam šypsojosi ir juokavo. Drauge dirbti mums, iš įvairių šalių teatrų suvažiavusiems solistams, buvo tiesiog smagu. Netgi Alpėse tvyroję kankinantys karščiai nepajėgė įveikti tos darbingos nuotaikos“, – pažymėjo solistė.
„Apleistosios Didonės“ muzikinę stilistiką dainininkė apibūdino tarsi tiltą tarp barokinių operų ir melodingo itališkojo bel canto: „Ji gerokai primena bel canto epochos kompozitorių Gaetano Donizetti, Gioacchino Rossini, taip pat ir ankstyvąsias Giuseppe‘s Verdi operas. Todėl po premjeros buvo įsiplieskusi muzikologų diskusija, ar galėjo toks kūrinys nuskambėti Insbruko ankstyvosios muzikos festivalyje, nes jis tarsi atstovauja vėlesniam operos žanro vystymosi etapui. Tuomet festivalio muzikos direktorius A. De Marchi pateikė argumentus, kad jo vadovaujamas orkestras „Academia Montis Regalis“ atliko operos muziką autentiškais senoviniais instrumentais, kruopščiai laikydamasis kompozitoriaus rankraštyje pateiktų nuorodų. Solistai dainuodami taip pat sekė G.S.Mercadante‘s nurodytas koloratūras ir kadencijas“, – liudija V.Miškūnaitė.
Po premjeros – kritikų liaupsės
Nors Insbruko ankstyvosios muzikos festivalio keliami kokybiniai reikalavimai išties aukšti (į festivalio pasirodymus kasmet suvažiuoja gausus būrys profesionalių senosios muzikos žinovų), V.Miškūnaitės pastangos Austrijoje kritikų neliko nepastebėtos.
„Jauna lietuvių solistė Viktorija Miškūnaitė, apsiėmusi atlikti pragariškai sunkią partiją nepaisydama beprotiškos rizikos, įveikė ją stulbinamai įspūdingai. Jos dainavimas buvo vertas aukščiausios prabos“, – konstatavo vietos dienraštis „Tiroler Tageszeitung”.
„Didonė, gražioji Viktorija Miškūnaitė, svajingu po paralelinius pasaulius klajojančiu žvilgsniu užkariavo sceną dar prieš pasigirstant jos balsui, pakerėjusiam publiką išgryninta vokaline technika. Vėliau solistė savo galingu balsu bei užtikrinta stipraus personažo plastika painų, bet intensyvų siužetą gebėjo perteikti su ypatinga menine jėga“, – tinklalapyje „Bluarte.it“ pažymėjo italų kritikė Antonella Iozzo.
„Nežinomos S.Mercadante‘s operos sėkmę nulėmė tobulai surinktas solistų ansamblis, o labiausiai – lietuvių sopranas Viktorija Miškūnaitė, atlikusi pagrindinį vaidmenį. Kurdama beprotiškai įsimylėjusios ir aistringai pavydžios Didonės personažą, ji švytėjo ne tik balsu, bet ir savo įtikinama vaidyba. Nepriekaištingai atlikta finalinė Didonės arija karališkai vainikavo operos finalą”, – vokiečių klasikinės muzikos naujienų tinklalapyje „Klassik-begeistert.de“ rašė garsus kritikas iš Vienos Udo Pacoltas.
Vilnius Europai dovanoja sopranus
Tačiau ne visiems spektaklio kūrybinės komandos nariams taip pasisekė. Daugiausiai kritikos po „Apleistosios Didonės“ premjeros susilaukė patyręs vokiečių režisierius Jürgenas Flimmas, kurį Insbruko žiūrovai negailestingai nušvilpė jau nusilenkimų metu.
„Pats režisierius tik juokėsi, bet aš pasijutau nejaukiai, nes pirmąkart teatro salėje mačiau tokį akivaizdų publikos nepasitenkinimą. Spėju, kad konservatyvius Austrijos žiūrovus papiktino brutalumo perteklius šiame pastatyme: finalinėje operos scenoje buvo surengtos tikros skerdynės... Kaip solistė galiu pasakyti, kad režisierius ne itin padėdavo tvarkytis su operos tekstu, kartais būdavo nelengva priimti jo siūlomas keistokas siužeto interpretacijas. J.Flimmas, Vokietijoje išgarsėjęs dramų pastatymais, Didonę norėjo regėti kaip moterį ties psichinio pamišimo riba: aikštingą, isterišką ir neadekvačiai užsiplieskiančią. Kartais susidarydavo įspūdis, kad kompozitoriaus išdailintos kantilenos kantrybės stokojančiam ir nuolat veiksmo scenoje pasigendančiam režisieriui paprasčiausiai trukdo“, – pasakoja dainininkė.
Tačiau pats J.Flimmas lietuvę po pasirodymų apipylė pagyromis. „Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti“, – po premjeros, duodamas interviu ORF TV, kartojo buvęs Zalcburgo festivalio meno vadovas ir buvęs Berlyno valstybinės operos direktorius, gyva Vokietijos teatro legenda J.Flimmas. Po spektaklio jis, emocingai kartodamas „Mein schatz!" (vok. – mano brangenybė), ilgai nepaliaudamas bučiavo lietuvės rankas.
„Panašu, kad Vilnius pradėjo tiekti pasauliui fantastiškus sopranus: iš pradžių buvo Asmik Grigorian Zalcburge, o dabar – Ji. Ponai, susipažinkite, priešais jus Viktorija Miškūnaitė – dar viena Asmik, dar viena Anna Netrebko", – neslėpdamas susižavėjimo kalbėjo austrų televizijos kultūros laidos vedėjas, buvęs žymus operos solistas Ioanas Holenderis.
Rugsėjį pasitiks Italijoje
Nejaugi V.Miškūnaitės Insbruke pelnytas triumfas taip ir pasibaigs su trimis festivalyje rodytais operos spektakliais? Pasirodo, ne: pastatymą į savo repertuarą ateityje planuoja įtraukti Tirolio žemės teatras (Tiroler Landestheater), kurio scenoje festivalio metu ir buvo rodoma „Apleistoji Didonė“. Taigi į kerinčiais Alpių peizažais žavėjusį Insbruką lietuvei netrukus gali tekti sugrįžti.
„Laisvo nuo repeticijų laiko neturėjau daug, o sulaukę išeiginių dienų, drauge su mane lydėjusiomis atžalomis – sūnumi Darijumi ir dukra Adrija skubėdavome išvysti ką nors įdomaus: kopėm į kalnus, aplankėme netoli Insbruko veikiantį įspūdingos architektūros Swarovski kristalų muziejų. O atlikę visas festivalio užduotis dar užsukome trumpų atostogų pas senus draugus į Šveicariją“, – pasakoja V.Miškūnaitė, šiuo metu besirengianti kitai kelionei – į Italiją.
Jau sekmadienį, rugsėjo 2-ąją, ji dainuos lenkų kompozitoriaus Henryko Górecki „Raudų simfonijoje“, kuri bus atliekama Toblacho miestelyje vykstančiame vasaros muzikos festivalyje. Vienas šio festivalio organizatorių – Milano „Teatro alla Scala“.
