Popierinių lėlių spektaklyje kalbama apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turi savo vietą, kurioje esame nepakeičiami. Šią idėją atskleidžia atgijusios spalvotos dėmelės pabėgimas iš J. Miro paveikslo ir bandymas pritapti „realiame“ gyvenime, kuris, pasak režisierės, irgi yra iliuzija.
„Aš atsižvelgiu į vaikų amžių. – sako režisierė K. Jurkštaitė, mananti, kad spektaklį „Kur dėmelė?“ turėtų žiūrėti vaikai nuo 3-4 metų amžiaus. – Pagal jį sprendžiu, kokiu tempu turi vykti spektaklis, apie ką turi kalbėti. Todėl sąmoningai rinkausi nesudėtingą siužetą – kad vaikas suprastų. Vaikui nereikia „didelių filosofijų“, o svarbius dalykus galima paaiškinti paprastai, netgi primityviai.“
Dėmelės kelionė vyksta paveikslo rėmuose, kur situacijos keičia viena kitą. Atsiranda įvairių formų bei spalvų veikėjų, kuriuos sutinka nepaklusnioji spalvotoji dėmelė.
Žiūrovai, lavinant jų estetinį skonį, spalvų ir kompozicijos pažinimą, keliauja iš vienos situacijos į kitą kartu su spektaklio veikėjais. „Kur dėmelė?“ – klausimas, lydintis viso spektaklio metu. Kelionės metu akivaizdžiai nepritapusi Miro paveikslo dėmelė grįžta į savo vietą, kurioje ji yra reikalinga kaip išbaigtos visumos dalis.
Spektakliui akomponuoja kaip visada skoninga, subtili, išraiškinga kompozitorės Aušros Vaštakaitės muzika, o plokščius popierinius pavidalus (juos kūrė Karolina Jurkštaitė ir Renata Valčik) jaukiais, judriais personažais paverčia aktorės Justina Jukonytė ir Erika Mažulienė.
