Tiesa, V.Anužis patikslino savo citatą. Pasak aktoriaus, jo vaidmenyje konfliktuoja totalitarinis bei liberalus demokratinis pasaulis, tad suvaldyti tokį provokuojantį personažą lengva nebuvo.
Pirmieji rodymai vyks lapkričio 4–7 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje.
„Miegantys“, spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, nukelia žiūrovus į ateitį po šimto metų. Pasaulyje prasiautus dviem Pasauliniams Vandens karams, gyventojų pertekliaus problemą nusprendžiama spręsti pasitelkus mokslo atradimus: pusė žmonijos dešimt metų miega, kita pusė lieka budrūs, po to pamainos keičiasi. Spektaklio veiksmas prasideda, kai iš miego pabunda trys seserys: Maja, Nastia ir Marija.
Majos monologas
Spaudos konferencija prasidėjo spektaklio ištrauka, kurioje žiūrovai išgirdo Majos (vaid. Aistė Zabokaitė) monologą. Jo metu ryškėjo pabėgėlių problemos motyvai.
„Majos monologe yra temų koncentratas, kaip antai Lietuvoje ryškėjanti pabėgėlių tema. Kita vertus, jame atsiveria vizualioji pusė“, – pasirinkimą argumentavo O.Koršunovas.
Labai myliu Mają ir labai daug ten savęs sudėjau.
Tuo metu A.Zabotkaitė teigė, kad šį vaidmenį kūrė per save:
„Šis vaidmuo man reiškia daug – jis sukūrė galimybę dirbti tai, ką labai myliu. Antra – jis atveria didžiules galimybes pažinti save. Aš labai myliu Mają ir labai daug ten savęs sudėjau.“
Monologą žiūrėkite čia:
Diskusijos tęsiasi
15min kultūra primena, kad išankstinėse premjerose žiūrovams kilo klausimų dėl seksualumo linijos bei kalės sąvokos. Vieno diskusijos dalyvių nuomone, „kalės“ sąvoka nebuvo iki galo išnaudota, ji peraugo į „neetišką erofantaziją“.
Režisierius konferencijos metu patvirtino, kad sąvokos ir jos vartojimo konteksto jis nekeis. Jis teigė:
„Kalės terminas turi visai kitą konotaciją – apie tai diskutuojama pačiame spektaklyje. Čia pačios moterys viena kitą taip vadina, tai komplimentas, išryškinantis nuostabumą.“
Jį papildė M.Ivaškevičius: „Mes turime nemiegančią pamainą – feministinę, laisvą, kurioje dominuoja moterys. Kas susidūrę su vakarietišku feminizmu, žino: moterys ten vartoja leksiką, kuri nugeibusioje vyrų visuomenėje dar nėra girdėta.“
Dramaturgas baiminasi, kad gali nutikti kaip su „Išvarymu“. „Jame žmonės per keiksmažodžius negirdėjo esmės“, – sakė jis.
Šiuo atveju visi gali būti ramūs, nes kritika skries mano adresu.
Anot O.Koršunovo, po pirmųjų rodymų vykusios diskusijos buvo labai įdomios.
„Dabar apskritai atsirado naujoji etika, arba politkorektiškumas, kas yra dar viena spektaklio tema. Todėl atsiranda ir naujoji cenzūra, – sakė jis. – Šiuo atveju visi gali būti ramūs, nes kritika skries mano adresu.“
O.Koršunovo žodžiais, spektaklis esąs humaniškas, jis būtent ir atspindi naujosios etikos standartus.
Jis dar kartą priminė, kad šios pjesės negalima pastatyti Maskvoje, nes joje apstu aliuzijų į Putiną, jis stipriai kritikuoja totalitarinę santvarką.
Aktoriai apie savo patirtis
Spaudos konferencijoje diskutavo ir patys aktoriai. 15min teiravosi spektaklyje vaidinusios Kamilės Pertuškevičiūtės, ar jai nekilo vidinių konfliktų dėl moterų vaizdavimo „Miegančiuose“.
Ji sutiko su M.Ivaškevičiumi dėl vartojamos leksikos:
„Tai nauja kalba, kurią ir priimi kaip naują kalbą. Juk dabartinė karta dažnai vartoja anglicizmus net ir autobusuose, kuriuose važiuodamas nebesupranti, kur esi. Tai kažkoks naujas pasaulis. Taigi nepriimu to kaip kažko neetiško, manęs, kaip moters, tai nežeidžia. Juk kalės sąvoka ir nėra vartojama įžeidimui.“
Štai Kęstutis Cicėnas mano, kad „Miegantys“ yra politinė satyra.
„Man asmeniškai įdomiausia jaunosios kartos tema, nes dramaturgas ja tiki. Pasaulio ateitį jis mato per kartų susitaikymą – galbūt Putino ir Merkel vaikas susituoks ir mes visi gražiai gyvensime“, – sakė jis.
Nelė Savičenko nori palinkėti, kad spektaklis išlaikytų „ansamblio statusą“.
„Aš vaidinu Penį ir labai tuo džiaugiuosi, nes mūsų buvimas kartu kelia nuotaiką, – sakė Rytis Saladžius. – Gera ir linksma, bet tam tikra prasme liūdna, kad pasaulyje gyvename lengvabūdiškai. Mes ir atspindime tam tikrą visuomenės sluoksnį. Man patinka nepažabojama pjesės fantazija. Pradžioje skaitant galvojau, kur dar galima nuvažiuoti...“
Nastią įkūnijusi Alvydė Pikturnaitė sakė: „Nesinori skųstis, bet esu dėkinga ir čia būti yra stebuklinga.“
„Per vidinę premjerą lūžo aktorės riešas. „Dabar per atstumą galiu į tai pažiūrėti, bet mano personažui yra įrašytas valios ir aukos elementas“, – pridūrė ji.
Apie tai, kaip gimė spektaklis
„Lietuvoje retai gimsta mūsų menininkų kūriniai“, – teigė teatro kritikė Daiva Šabasevičienė. Anot jos, tokios premjeros – pačios svarbiausios. Režisierius O.Koršunovas dar kartą papasakojo apie spektaklio gimimo kontekstą.
„Tai visa epopėja. Marių kalbinau parašyti antrą dalį „Išvarymui“, kurį galime pavadinti „Sugrįžimas“. Neprikalbinau, tačiau visai atsitiktinai susitikome Maskvoje, kosminės tematikos viešbutyje“, – sakė jis.
Plačiau apie tai yra pasakojęs interviu su D.Šabasevičiene:
„Kažkada Marius man papasakojo apie šią pjesę. Pradėjo nuo to, kad daugiau neketina rašyti teatrui ir papasakojo apie „Miegančius“. Aš pagalvojau, kad gal ir teisingas jo sprendimas. Tuomet pjesė pasirodė labai keista. Ji parašyta 2015 metais. Vėliau man paskambino garsi teatro prodiuserė Jevgenija Šermeniova, šiuo metu gyvenusi Latvijoje, ir pasiūlė „Miegančius“ statyti per „Zoom'ą“. 2020 m. rugsėjį įvyko šios pjesės skaitymas su įvairių šalių aktoriais, neįtikėtinai talentinga asmenybių komanda, tarp kurių – garsioji Lija Achedžakova, Guna Zariņa, viena įdomiausių Rusijos aktorių Ksenija Rapoport, teatro šamanas Grigorijus Gladijus, Anna Bogomolova, Ania Čipovskaja, garsi publicistė, rašytoja, buvusi Josifo Brodskio draugė Maria Phillimore-Slonim, satyrikas ir garsus rusų disidentas Viktoras Šenderovičius, emigracijoje gyvenantis baltarusių nepriklausomo teatro vadovas Nikolajus Chalezinas.
Kurį laiką repeticijose dalyvavo ir režisierius Kirilas Serebrenikovas, bet dėl tuo metu didelį rezonansą turėjusio politinio teismo jis buvo priverstas pasitraukti. Ruošiant premjerą išryškėjo, kad ši Ivaškevičiaus distopija – ne beprotybė, bet būtent dabar, per karantiną, aktuali, kalbanti apie dabarties ir ateities pasaulius, apie tai, kur mes einame, klausianti, ar yra išsigelbėjimas, ar nėra? Kyla esminiai klausimai – ar pasaulis galės toliau išlikti demokratiškas, susidurdamas su tokiais išbandymais, kaip dabar mes susiduriame išgyvendami pandemiją ir su ja susijusius karantino režimus. Pasaulio skilimas į hiperprogresyvų ir radikaliai konservatyvų – visa tai labai ryškiai atsispindi šioje pjesėje. Be viso to, pjesėje yra ir meilės istorija, gero humoro, filosofijos ir daugybė erdvės vizualumui
Po didelės spektaklio sėkmės „Zoom“ teatre, matydamas „Miegančiųjų“ aktualumą, suprasdamas, kiek daug šiame pastatyme galėtų dalyvauti LNDT aktorių, ryžausi prisiimti šį, tiesą pasakius, didelį iššūkį.
Dar po „Zoom“ premjeros Rusijoje buvo svarstoma, ar įmanoma pjesę pastatyti Rusijos teatre. Visi suabejojo. Ši medžiaga būtų uždrausta, nes tarp visų temų joje ryški ir totalitarinio režimo, primenančio dabartinę Rusiją, tema.
„Miegančius“ sunku pastatyti ne tik idėjiškai. Kaip ir visos Mariaus pjesės, tai visų pirma didelis iššūkis režisieriui. Tarkim, „Išvarymas“ pasirodė nepastatoma pjesė vien dėl vietų, kurios, rodos, įkandamos galėtų būti tik didžiulio biudžeto filmui. Pjesė panaši į „Išvarymą“, kuriame veiksmo vietos – visoje Lietuvoje, Londone, Lenkijoje... „Miegančiuosiuose“ mes susiduriame su kitais sunkumais, susijusiais su futuristinėmis idėjomis, kurioms iš pirmo žvilgsnio įgyvendinti reiktų „Žvaigždžių karų“ biudžeto. Bet einant teatro keliu, visada galima rasti pačių netikėčiausių sprendimų. Per pirmą skaitymą galima buvo matyti, kaip aktorių akys dega.“
