Pastarosiomis dienomis teatro bendruomenei pešantis dėl sezono viešinimo formos, Jaunimo teatras pristato turinį, skirtą gero bei įvairaus teatro ištroškusiai publikai.
Žiniasklaidai išplatintame pranešime teigiama: „Kai kažkas ragina neiti į teatrą, pateikiame penkias priežastis, kodėl verta ateiti į Jaunimo teatrą“.
1
Galimybė pamatyti paskutinį Eimunto Nekrošiaus spektaklį
Lapkritį Jaunimo teatre bus paskutinį kartą parodytas 2018 m. Varšuvos nacionaliniame teatre („Teatr Narodowy“) sukurtas paskutinysisteatro genijausrežisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Tuoktuvės“ pagal Witoldo Gombrowicziaus to paties pavadinimo pjesę.
Lenkų dramaturgijos šedevru vadinamos W.Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ – tai poetinis traktatas apie pasaulio sukūrimą iš tuštumos.
Pagrindinis pjesės herojus Henrikas stoja akistaton tiek su savimi, tiek su atvaizdais, išnyrančiais iš tamsos, gaubiančios Gombrowicziaus „žmonių bažnyčią“ – sugriautą pasaulį, kurį po karo turime atkurti nuo pamatų. Taip ir neaišku, ar „Tuoktuvių“ veiksmas vyksta tikrovėje, ar tai tik Henriko sapnas.
E.Nekrošiaus „Tuoktuvės“ – antrasis didelio formato režisieriaus darbas Varšuvos nacionaliniame teatre po 2016 m. pastatytų Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“.
„Tuoktuves“ aukštai įvertino lenkų teatro kritikai ir žiūrovai, spektaklyje vaidina ryškiausios Lenkijos teatro ir kino žvaigždės.
2
Gintaras Varnas sugrąžina legendinę „Šėpą“ į XXI a. politines realijas
Pirmąją Jaunimo teatro premjerą gruodį išleis režisierius Gintaras Varnas. Jo naujas spektaklis „Ūbas Czaras“, inspiruotas Alfredo Jarry pjesių apie Ūbą, Viljamo Šekspyro ir kitų autorių tekstų, – tai talentingos kūrėjų komandos atsigręžimas į politinio „Šėpos teatro“ tradiciją.
„Kadaise, 1989-92 m. Lietuvoje, egzistavo „Šėpos teatras“. Toks politinis lėlių balaganas. Mes nutraukėme to teatro veiklą, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Grįžo Čechovo, Ibseno ir Šekspyro laikas.
Po to uždarymo kartas nuo karto, kas kelerius metus, man kas nors vis pasakydavo: „reiktų atgaivinti Šėpą“. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noras vėl tai pradėti. Tik dabar, vykstant Ukrainos karui, supratau, kad toks teatras – politinis kabaretas – tai karo laiko teatras“, – sako režisierius G.Varnas.
3
Jauni kūrėjai kalba jaunai publikai
Naująjį Jaunimo teatro sezoną pradės žiūrovų simpatijas ir kritikų laurus pelnęs spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“. Jį pagal Ričardo Gavelio to paties pavadinimo romaną sukūrė viena talentingiausių jaunosios kartos režisierių Eglė Švedkauskaitė, už šį darbą apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Jaunimo teatras tęsia jaunųjų menininkų rezidencijų ir eksperimentinio teatro platformą BLACK BOX. Lapkritį naują audiovizualinį projektą „Vieno garso istorija“, inspiruotą autentiškų aktorių patirčių teatre ir už jo ribų, pristatys jau ne pirmus metus Jaunimo teatre reziduojantis kompozitorius Arturas Bumšteinas.
Artimiausius metus teatre reziduos ir naujus darbus kurs du šįmet studijas LMTA baigę ir įsimintinai profesionalioje scenoje debiutavę režisieriai Justinas Vinciūnas ir Jonas Kuprevičius.
Praėjusio sezono pabaigoje Jaunimo teatre įvyko J.Vinciūno diplominio darbo „Dulkės“ premjera, jau spėjusi paviešėti garsiajame Hamburgo „Thalia“ teatre, rugsėjį bus parodyta Jaunimo ir „Lėlės“ teatruose, įsikūrusiuose buvusioje Didžiojo Vilniaus geto teritorijoje, vyksiančių Vilniaus geto likvidavimo 80-mečio renginių programoje.
4
Susitinka didieji literatūros ir teatro vardai
Vilniaus geto likvidavimo minėjimo renginių programą papuoš ir vienas iškiliausių spektaklių Lietuvoje Holokausto tema – lenkų teatro meistro Krystiano Lupos režisuotas „Austerlicas“, sukurtas pagal W.G.Sebaldo paskutinį romaną, vadinamą autoriaus kūrybos viršūne.
„Austerlicas“ – tai epinė meditacija apie Holokausto traumą ir jos pasekmes individualaus žmogaus likimui. Apie trauminę patirtį kalbama netiesiogiai, per įtraukiančias žmonių likimų istorijas ir užburiančius vaizdinius.
Pelnęs tris „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus, „Austerlicas“ yra reprezentavęs mūsų šalies teatrinę kultūrą ne viename svarbiame tarptautiniame teatro festivalyje.
Puikiai lietuvių publikai pažįstamo vengrų teatro režisieriaus Árpádo Schillingo antrasis pastatymas Jaunimo teatre – spektaklis pagal Nobelio literatūros premijos laureato J.M.Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“ – tai skvarbus žvilgsnis į šiuolaikinį žmogų ir mūsų laikų pasaulio socialinius reiškinius, perteiktas originaliai ir su režisieriui būdinga teatrine žaisme.
Anot spektaklio režisieriaus: „arba barbarai apskritai neegzistuoja ir visas šis konfliktas yra tik ironija persmelktas liūdnas pokštas, arba barbarai esame mes visi, nes mes visi žmonės“.
Gyvos muzikos spektaklyje vaidina beveik visa Jaunimo teatro trupė.
Spektaklis „Barbarai“ sulaukė didelio publikos ir teatro profesionalų susidomėjimo – šiuo spektakliu startuos šių metų „Sirenų“ festivalio lietuvių teatro vitrina.
5
Kino režisierius Ignas Jonynas grįžta į teatrą
Šiuolaikinio lietuvių kino elite įsitvirtinęs režisierius Ignas Jonynas po 15 metų sugrįžta į teatrą, kuriame kadaise, prieš tris dešimtmečius, ir pradėjo savo kūrybinį kelią.
Naujasis I.Jonyno darbas teatro scenoje – pastatymas pagal žymaus prancūzų dramaturgo ir kino režisieriaus Floriano Zellerio pjesę „Sūnus“.
Tai paskutinė Zellerį išgarsinusios draminės trilogijos dalis (kitos dvi – „Tėtis“ ir „Mama“). Šis didelio populiarumo sulaukęs dramaturgas, sekdamas Ibsenu, gilinasi į šeimos problemas, siedamas jas su šiuolaikinio žmogaus psichologinėmis traumomis. Jos dažnai slepiamos, nes neatitinka visuomenės suformuotų sėkmės standartų.
Pasak I.Jonyno, „greta dinamiško išorinio pasakojimo, šioje pjesėje labai svarbus yra leitmotyvas, atskleidžiantis, kaip mūsų ego išbalansuoja pasaulį ir aplinkinių gyvenimus.
Čia pasakojama apie žmones kurie, siekdami savo laimės ar kokių nors savo tikslų ir būdami, galbūt, net visai geri, moralūs, daro dalykus, griaunančius kitų gyvenimus. Kaip patys norėdami būti laimingais, nelaimingais darome savo artimuosius, o taip pat ir save. Kaip kasdienių santykių rutinoje gimsta fatalizmas, neišvengiamai paveikiantis visų mūsų gyvenimus. Kaip nematomai į mūsų vidų prasiskverbia nerimas, depresija, neviltis, nestabilumas...“
