Spektaklis, kurį prodiusavo daugiau nei 20 teatro organizacijų visame pasaulyje, keliauja per tarptautines scenas nuo 2009-ųjų: iš daugybės aplankytų šalių tik Prancūzijoje spektaklį boikotavo katalikiška organizacija „Institut Civitas“. Po tokio radikalaus tikinčiųjų žingsnio buvo išplatinta Monsinjoro Pascal Wintzer, Puatjė vyskupijos apaštalinio administratoriaus bei Prancūzijos vyskupų konferencijos tikėjimo ir kultūros observatorijos pirmininko, nota vyskupams, kurioje protesto veiksmai yra nepateisinami bei raginama pasirinkti dialogą ir akistatą.
Monsinjoras P.Wintzer pabrėžia: „Kaip mus ir ragina popiežius Benediktas XVI-asis, visų pirma, renkuosi dialogo kelią ir jo vaisingumą. Todėl apgailestauju dėl protesto akcijų už Théâtre de Ville (Paryžiaus miesto teatro) sienų ir jo viduje, kai buvo rodomas Romeo Castellucci spektaklis. Net jei šiomis akcijomis norima išreikšti tam tikrų žmonių maištą spektaklio atžvilgiu, jos griauna Katalikų bažnyčios santykius su menu ir jo atstovais, kuriuos ji stengėsi nuolatos palaikyti. Šie santykiai buvo palaikomi per visą krikščionybės istoriją. Neseniai, atsakydamas į žurnalo „La Croix“ („Kryžius“, 2009 m.) klausimus, popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi skatino ir toliau juos puoselėti: „Mes tikime galimu tikėjimo ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provokatoriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia neturi laikytis pavojingai įsikibusi į senovinę stilistiką ir užmojo stokojančią amatininkišką „produkciją“. Ji turi nevengti akistatos su šia nauja kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas bus jai vaisingas.“
Vyskupijos apaštalinis administratorius Monsinjoras P.Wintzer tiki, kad žmonės turi ne plūsti ar pasmerkti, bet imtis darbo: tokio darbo, kai kiekvienas skiria laiką suprasti kitą – kas jis ir ko nori. Kaip teigia notos autorius, „Dialogas yra proto ir širdies darbas. Jis persmelktas kuklumo. Tai – geranoriškas klausymas. Tai – į tiesą ir grožį atgręžiantis žodis. Jis džiaugiasi, galėdamas drauge ieškoti tiesos“.
R.Castellucci spektaklyje scenografijos dalimi ir savotišku veikėju tampa Antonello da Messinos tapytas Jėzaus Kristaus portretas, tapęs ir šįmetiniu festivalio „Sirenos“ vizualiniu simboliu, dėl ko yra smerkiami festivalio organizatoriai. Pats spektaklio režisierius savo pasirinkimą šiuo klausimu įvardija kaip žiūrovo ir portrete nutapyto Kristaus žvilgsnių akistatą.
„Kartą vartydamas knygą pamačiau šį Jėzaus portretą. Mane tiesiog įtraukė tas į mano, žiūrinčiojo, akis neriantis žvilgsnis; tada ilgokai stabtelėjau, toji pauzė buvo neįprasta ir supratau, kad tuo metu vyksta susitikimas. Aš žiūrėjau ne tik į meno istorijos puslapį, bet ir į kažką kita. Tame žvilgsnyje slypėjo kvietimas. Paprasčiausiai: tai jis į mane žiūrėjo. Spektaklyje Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją šis Kristaus žvilgsnis yra pačiame centre ir susiduria su kiekvieno žiūrovo žvilgsniu asmeniškai. Dievo sūnus nuolat stebi žiūrovą“, – sako jis.
Monsinjoras d‘Ornellas, Reno miesto arkivyskupas, matęs spektaklį išplatino pranešimą apie jį Lurdo vyskupų susirinkimo dalyviams, kuriame arkivyskupas analizuoja spektaklį ir pagrindžia savo argumentus: „Akivaizdu, kad šiame spektaklyje nėra kristianofobijos. Tad kas yra? Jame yra provokuojanti režisūra. Menininkas provokuoja žiūrovą norėdamas nupurtyti jo įpročius ir pastūmėti įsijausti į autoriaus rodomą dramą, o tada „įminti užmintą paslaptį“.
Pasak paties Reno miesto arkivyskupo, toks menininkų vaidmuo „remdamiesi žmogaus jautrumu, menininkai įstengia mums parodyti tai, ko paprastai nematome. [...]“.
Tačiau sumaištį sukėlęs Antonello da Messinos tapytas Kristaus portretas nėra vienintelė spektaklio provokacija. Spektaklyje, prasidedančiame seno ir ligoto tėvo bei jo sūnaus dialogu, nemaloniame ir pasibjaurėtiname fone jautriai ir skaudžiai išryškėja meilės stiprybė. Nebefunkcionuojantis kūnas bei senatvinė gėda kviečia analizuoti ryšio tarp tėvo ir sūnaus tvirtumą. Reno miesto arkivyskupas Monsinjoras d‘Ornellas tai komentuoja teigdamas, jog „Castellucci mizanscenos provokuojančios. Iš tiesų rodyti pačią paprasčiausią, banalią kančią – senstančio žmogaus irimą – yra provokacija. Tai banalu, bet taip pat ir labai tikroviška ir tikra, tai kasdieniška. [...] Užduodamas klausimas žiūrovui: kaip jis suderins šio Kristaus – kurį iš visos širdies tiki, netiki ar siekia tikėti – veido grožį su banaliu irstančio senio kūno bjaurumu?“
Spektaklyje veikiantys vaikai ir jų mėtomos dirbtinės granatos arkivyskupui primena Kristaus kančią. Režisierius R.Castellucci tai žino ir patikslina: „Jokiu būdu nesiekiu desakralizuoti Jėzaus veido, priešingai: man tai savotiška malda – ji slypi vaiko gesto tyrume“.
„Sirenų“ festivalio organizatoriai, kaip ir Monsinjoras d‘Ornellas kviečia tikinčiuosius ir kitus spektaklio žiūrovus nespręsti apie spektaklį paviršutiniškai. Reno miesto arkivyskupas net pabrėžia, jog iš pirmo žvilgsnio pernelyg provokuojantys gestai reikalauja gilesnio apmąstymo, kad paaiškėtų, ką norėjo pasakyti autorius.
Pasak Monsinjoro d‘Ornello: „Svarbiausia suprasti autoriaus siekį. Tada bus įmanoma suprasti jo spektaklį. Jo spektaklis nori parodyti mums tai, ko paprastai nematome. Vienokios ar kitokios režisūros provokacija – jei ji atitinka autoriaus siekį – yra ne šventvagystė, o aštrus žodis ar gestas, kuris sujudina, sukrečia, verčia reaguoti.
Ar R.Castellucciui pavyko? Tegu pasisako kiekvienas žiūrovas. Suprantama, šis kūrinys, kaip ir kiekvienas kitas, gali nepatikti. Tačiau Bažnyčios ir šiuolaikinio meno dialogas yra būtinas evangelizavimui. Dialogas, kad ir sudėtingas, skatina bendrauti tarpusavyje pačius krikščionis, kurie taip pat žavisi Kristaus veidu ir myli Bažnyčią – tam, kad geriau suvoktų meno vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Tegu šis dialogas – net jeigu verčia abejoti – sustiprina kiekvieno tikėjimą.“
