Kuo labiau mūsų kasdienybę užvaldo technologijos, tuo ryškiau mes imame tolti nuo savo pačių kūno. Pasauliui kuriantis ir vykstant mūsų mintyse, galvose, akyse, pamirštame ir nebesusimąstome apie kitą mūsų esminę dalį – fizinį kūną. Juk tik jis, kartu su protu ir dvasia sukuria žmogų, kaip kompleksišką visumą. Žinoma, galime kalbėti apie kūno kultą, – perdėtą dėmesį išvaizdai, tačiau Pinigio ir Bibiano šokio spektaklyje dėmesys bus skiriamas kūnui, kaip instrumentui, galinčiam kalbėti ir reikšti vidines žmogaus mintis.
„Kūnai“ nesiremia pjese, čia nėra dramaturginės linijos, ja tampa idėja: kūniška komunikacija yra nepakeičiama. Ši mintis kelia klausimą, kaip pažadinti kūnus, kaip juos vėl įgalinti kalbėti? Teatro scenoje aktoriai mintis dažniausiai perteikia žodžiais, kuriuos priimame kaip intelekto atspindį. Šį kartą atlikėjai susigrąžina užmirštą kalbą, slypinčią kiekviename iš mūsų. Dešimt skirtingų kartų aktorių žengia į bandymus ir diskusijas apie bendrą energiją ir pokyčius, kurie vyksta komunikuojant. Juk šokis nėra vien jauno žmogaus atributas, jis nesibaigia ties tam tikra amžiaus riba ir tuo labiau, nėra skirtas tik profesionalams.
Mūsų prigimtis užkoduota jausti kūną kaip neatsiejamą egzistencijos dalį, jį įveiksminti, sujautrinti, sužadinti kūrybiškumą. Šokio spektaklis svarstys kūno, kaip pereinamosios erdvės, kurioje vyksta transformacija, idėją. Pats kūnas yra mūsų instrumentas keliauti, o kaip mes kintame jame? Tai – procesas, reikalaujantis pastangų. Dažnai žmogaus mechaniški judesiai tampa jo riba, o transformuotis siekiančiam kūnui reikalinga šias ribas peržengti ir tai reikalauja susikaupimo. Štai jums paprasta užduotis: ištieskite ranką 90 proc., 65 proc., 10 proc. Toks sąmoningas judesys yra grįžimas į save.
Spektaklio choreografas Marius Pinigis – šiuolaikinio šokio atstovas, savo veiklą plėtojantis šokėjo, choreografo, pedagogo kryptimis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ilgą laiką buvo Kauno šokio teatro „Aura“ šokėju, kur pasirodė daugiau negu 20-yje spektaklių.
Pastaruoju metu Pinigis ne tik kuria, bet ir rūpinasi šokio sklaida Kaune, įsitraukia į miesto kultūrinio lauko plėtros procesus, taip pat su kolegomis Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele įkūrė trupę „NUEPIKO“. Pristatydamas būsimą premjerą choreografas teigia: „Manau, kad bet kokio stiliaus ar žanro spektaklyje ne visada būtina veiksmus pateisinti logiškai: juk mūsų kasdienybėje neracionalumo yra daugiau nei racionalumo. Pažvelgę į savo mintis neatrastume tolygaus linijinio mąstymo, tad ir „Kūnai“ susideda iš įvaizdžiais paremtų scenų, atvirų stebėtojo interpretacijai. Šokėjai pateikia nuorodas, o ne konkrečias situacijas ir sprendimo variantus. Spektaklis kviečia pasinerti į vizualumą, neperkrauti galvos reikšmių ir prasmių paieškomis, ir netgi nebijoti nesuprasti.“
Adrianas Carlo Bibiano gimė Ontarijuje, Kanadoje, ir užaugo Akapulke, Meksikoje. Meksikiečių liaudies šokiai jį įtraukė jau nuo pradinių klasių, tad mokslus šokėjas tikslingai tęsė Puerto Valjartos mokyklos šiuolaikinio šokio specialybės studijose, kur gavo šiuolaikinio šokio diplomą. Toliau menininkas aktyviai reiškėsi trupėse „Compañía Médula“, „La Quinto Danza y Teatro“, „Suddenly“, taip pat dirbo su laisvai samdomais atlikėjais Lotynų Amerikoje ir Europoje. Šokėjui nesvetima ir mokytojo profesija, šokio techniką Bibiano dėstė įvairiose studijose ir mokyklose: „Plataforma322“, „MIA danza“, „MW urban dance“, taip pat Lietuvoje „Movement Lab Kaunas“, „Tarptautinėje Lietuvos baleto akademijoje“.
Kartu su choreografais šokio spektaklį kuria kompozitorius Andrius Stakelė, scenografijos ir kostiumų dailininkas Arvydas Gudas, šviesų dailininkas Renaldas Bartulis, režisieriaus asistentė Kotryna Siaurusaitytė bei aktoriai: Giedrius Arlauskas, Ieva Brikė, Marius Cemnickas, Kamilė Galkutė, Donatas Kalkauskas, Ieva Labanauskaitė, Emilis Pavilionis, Toma Razmislavičiūtė–Juodė, Jolita Skukauskaitė, Julius Tamošiūnas.
