Kaukių, objektų, dainų ir video projekcijų spektaklyje pasakojama apie Vilnių: skandalingas, iki absurdo graudžias miesto istorijas, paprastus jų dalyvius ir vieną ne tokį paprastą Veikėją, miestą pavertusį savo „kryžiaus žygių“ aikštele.
Ir nors šis spektaklis, kaip ir daugelis A.Jankevičiaus pastatymų teatre, atsispiria nuo labai konkrečios ir apčiuopiamos realybės, „Maršruto“ realistišku nepavadinisi – spektaklio personažais čia tapo autodetalės, o miesto legendos, anekdotinės mistifikacijos ir autorinės fantazijos susipina į dekadentišką koliažą, prisodrintą grotesko ir juodojo humoro elementais.
Nors su artėjančiais rinkimais spektaklis niekaip nesusijęs ir bandantys įžvelgti čia kokį ryšį, turėtų liautis tai darę, vis dėlto režisierius A.Jankevičius pasidygėjimo politiniais procesais neslepia, o žmonių pakantumu vienos personos žygdarbiams negali atsistebėti. Iš Vilniaus gatvių iššluotos mikroautobusų įmonės, jau primirštos Gedimino prospekto trinkelės, mistiniai gaisrai Šanchajuje – tai tik dalis istorijų, kurios pusiau atskleistos, pusiau paskendusios legendose.
„Idėją apie prospekto trinkeles nešiojuosi jau keletą metų, kalbinau Dainių Gintalą parašyti pagal tai pjesę, tačiau dėl įvairių priežasčių projekto įgyvendinti nepavyko. O išpjauti Gedimino kalno medžiai – irgi ištisa epopėja, juolab kad pats procesas buvo labai ryškus. Vieną dieną medžiai linguoja, kitą – jau malkų krūva. Tokie staigūs landšafto pasikeitimai glumina, juolab kad ir neteisybės šioje istorijoje daug – medžiai staiga pasidarė kalti dėl kalno erozijos, kai tuo tarpu tikroji priežastis buvo Valdovų rūmų statybos. Vis tie vienas kitą dengiantys valdininkai, kurie kažką sugadina, o tada ieško per ką nuleisti garą“, – sako A.Jankevičius.
Tačiau spektaklio kūrėjai stengėsi nežiūrėti į visa tai pernelyg rimtai, be pretenzijų į amžinybę, teatrinę egzaltaciją ar metaforinį kalbėjimą. Veikiau priešingai – pažaisti įvairiom formom, žanrais: absurdu, komedija, farsu, o spektaklio scenovaizdį priartinti garažo turiniui, remtis daugiau ready-made objektų, instaliacijos stilistika. Ir per tokias žemiškas formas kalbėti apie tai, kas yra čia ir dabar. O taip pat nuleisti susikaupusio įniršio garą, nubraukti žiūrovams nuo akių miglą ir sukviesti juos į revoliucinį mitingą su juodąja arbata ir „gaideliu“.