E.Lacascade’as – aktorius ir režisierius, buvęs ilgametis Prancūzijos Normandijos dramos centro vadovas, išgarsėjęs ryškiais, išskirtiniais klasikinių ir modernių dramos tekstų pastatymais, kuriems būdingas didelis emocionalumas ir ekspresija.
Itin didelį susidomėjimą teatro pasaulyje sukėlė E. Lacascade’o klasikinių pjesių pastatymai – Sofoklio, Marivo, Rasino, o ypač spektakliai pagal Čechovo pjeses. Kultine laikoma jo trilogija pagal Čechovo kūrinius „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“, sėkmingai pristatyta prestižiniame Avinjono festivalyje.
„Čechovas taip giliai kalba apie žmogiškų santykių mechanizmą, apie viduriniosios klasės atstovus, apie žmones, kurie man atrodo panašūs į mane, į mus. O jo pjesių problematika – tai, ko žmogus siekia, kuo jis svajoja būti, kokios jo aspiracijos, kokie troškimai ir tai, kokia yra jo gyvenimo realybė. Kaip šios dvi jėgos susiduria, kaip jos funkcionuoja viena šalia kitos – tai svarbiausi dalykai. Čia Čechovas neprilygstamas. Ir tai mane jaudina, jaučiu brolystę su jo personažais. Be to, Čechovo pjesės – nuostabi medžiaga aktoriams, o aš kuriu aktorinį teatrą, visas mano darbas teatre sutelktas į aktorių“, - apie rusų klasiką kalba E.Lacascade’as.
Prancūzų režisierius, statydamas „Dėdę Vanią“ Vilniuje, nepaisė šiuolaikinės tendencijos siekti greito rezultato ir skyrė neįprastai daug laiko paruošiamajam darbui ir studijiniams eksperimentams.
Čia vaidinantys aktoriai repeticijų laikotarpiu turėjo išstudijuoti ne tik savo, bet ir kitų aktorių vaidmenis, išmokti tekstus ir įsigilinti į juos tiek, kad galėtų pasiūlyti savų vaidmens kūrimo sprendimų. Neveltui spektaklio aktorių komanda - neeilinė.
Čia vaidmenis kūrė Vaidotas Martinaitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, Gediminas Girdvainis, Arvydas Dapšys, Irina Lavrinovič, Tomas Rinkūnas, Aurelija Tamulytė, Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas. Spektaklio scenografijos autorius - Gintaras Makarevičius. Kostiumų dailininkė - Jolanta Rimkutė.
Pjesę „Dėdė Vania“ Lacascade`as vadina Čechovo šedevru. Daug metų gilindamasis į rusų klasiko kūrybą, režisierius sako išgirdęs šią pjesę tarsi kvietimą.
„Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų? Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir noriu parodyti Vilniuje sukurtame spektaklyje. Parodyti subtiliai“, - pasakoja E.Lacascade’as.
Absoliučiai visi nauji E.Lacascade’o pastatymai tapdavo trokštamais spektakliais pagrindinių festivalių programose. Ne išimtis ir „Dėdė Vania“.
Prancūzų režisieriaus pastatymas OKT/Vilniaus miesto teatre buvo pristaytas Seulo scenos menų festivalyje (Pietų Korėja), „Kontakt“ Torūnėje (Lenkija), NET Maskvoje (Rusija), „Automne en Normandie“ Evrė-Luvre (Prancūzija).
