„Procesas“ – jau ne pirmas M.Jacovskio darbas su choreografu M.Rimeikiu: prieš porą metų jis kūrė ir baleto „Visur kur mes nebuvom“ scenografiją. O pirmasis šio dailininko spektaklis LNOBT buvo Antano Rekašiaus baletas „Medėja“ (1996 m.), kuriam choreografiją sukūrė Anželika Cholina. 2011 m. su ta pačia choreografe M.Jacovskis bendradarbiavo ir baleto „Barbora Radvilaitė“ pastatyme, be to, kūrė scenografiją daugeliui A.Cholinos šokio spektaklių, rodytų įvairiose scenose Lietuvoje ir užsienyje. Tad šiuolaikinio baleto reikalavimai M.Jacovskiui nėra naujiena.
„Apskritai baleto specifika diktuoja vienintelį logišką reikalavimą: šokiui reikalinga neužgriozdinta scenos erdvė. Visa kita – identiška dramai, miuziklui arba operai“, – pranešime žiniasklaidai teigia M.Jacovskis, kuris pradinio įkvėpimo paprastai semiasi ne tiek iš literatūros ar muzikos, kiek iš pokalbių su pagrindiniais spektaklio autoriais – choreografais arba režisieriais.
Sunkiausia scenografui paprastai būna pirmoji spektaklio dekoracijų montavimo diena, kai rampų švieson gali išlįsti įvairiausios pražiūrėtos smulkmenos. Bet kartu, žinoma, smagu stebėti, kaip tavo sumanymai iš mažo maketuko įgauna realius ir apčiuopiamus didžiosios scenos mastelius.
„Proceso“ atveju scenografo vizijų materialus pavidalas tapo rimtu išbandymu teatro dekoracijų gamintojams ir montuotojams, mat yra neįtikėtinai masyvios: bendras svoris – beveik 9 tonos. Galima netgi įtarti, kad spektaklio veiksmą įrėminančios sienos nulietos iš tikro betono, tačiau taip nėra: scenoje matysime betoninio paviršiaus imitacijas, pritvirtintas prie aliuminio karkasų.
„Pavadinčiau tai paradoksu, mat pradinis mūsų su Martynu sumanymas buvo tuščia scenos erdvė. Pats esu nustebęs, jog toji tuščia erdvė gali talpinti savyje tiek masyvių konstrukcijų ir tiek daug sverti“, – šypsosi M.Jacovskis.
Joks, scenografų terminais kalbant, „minkštas scenos aprengimas“ spektaklyje nenaudojamas, taigi minkščiausios scenoje bus baleto grindys. O jos, beje, naujos, nupirktos specialiai šiam spektakliui – prie „betoninių“ sienų priderinto atspalvio.
Baleto dekoracijų masyvumas anaiptol neprieštarauja M.Jacovskio kūrybos stilių reprezentuojančiam lakoniškumui – tik dar labiau jį pabrėžia. Scenografas savo darbuose retai pasitelkia ir vaizdo projekcijas, nebent būna įtikintas jų būtinumu. Šįkart niekas jo smarkiai neįtikinėjo, taigi „Proceso“ žiūrovų akys galės pailsėti nuo teatruose vis dažniau persekiojančių mirgančių vaizdų ir susitelkti atidžiam šokio kalbos skaitymui.
M.Jacovskis pripažįsta, jog monolitinis „betono“ scenovaizdis anaiptol nenuteikia jaukiam pasibuvimui, betgi toks nebuvo ir rašytojo Franzo Kafkos „Proceso“ tikslas. Kintanti atskirų baleto scenų veiksmo vieta (Jozefo K. kambarys, bankas, teismas, advokato namai, katedra) „Procese“ nebus iliustratyviai pažymėta – apie tai bylos tik kintančios šokėjų aprangos detalės.
„Tai bus visuomenės įpročius, nuotaikas ir būsenas, o ne konkretų laikmetį ar vietovę liudijantis kūrinys“, – sufleruoja baleto scenografas, kuriam jau šį savaitgalį teks publikai nusilenkinėti po premjerinių spektaklių. Šios tradicinės kūrėjų pareigos M.Jacovskis sako nemėgstantis, užtat stebėti žiūrovų teismui pagaliau atiduodamą daugybės žmonių sutelkto darbo pareikalavusį spektaklį – jausmas išties nuostabus.
Šį jausmą visi pageidaujantys galės patirti „Proceso“ premjeroje jau gruodžio 1 ir 2 dienomis. Pagrindinį F.Kafkos romano personažą Jozefą K. premjeriniuose spektakliuose pasikeisdami įkūnys baleto solistai Jeronimas Krivickas ir Ernest Barčaitis, teatro simfoniniam orkestrui diriguos pastatymo muzikos vadovas Modestas Barkauskas.
