Klaipėdiečiai pirmieji pasaulinio garso miuziklą išdrįso perkelti į arenas ir tai su kaupu pasiteisino. „Čikagos“ scenografė Renata Valčik šiemet apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už miuziklo scenografiją.
Miuziklo herojėms – dviems moterims – nusikaltimai padėjo tapti žvaigždėmis. Jų ginti imasi Čikagos garsiausias advokatas Billy Flynn. Ta proga kalbiname teatro, kino ir televizijos aktorių Tomą Žaibų, kuris miuzikle taps advokatu besinaudojančiu savo įtaka, siekiančiu keisti žmonių likimus.
-Koks jūsų kuriamas personažas – advokatas Billy Flynn?
-Kol kas viskas procese (juokiasi). Ką išvysite scenoje: ne teatro, o arenos scenoje, bus bendro atlikėjų „susižaidimo“ bei darbo rezultatas.
Advokatas Billy Flynn? Mano mintyse piešiasi iki kraupumo žavaus advokato manipuliatoriaus paveikslas. Toks miuziklo O.Benderis ar Tartiufas. Besinaudojantis savo įtakos jėga, žmonių silpnybėmis, jų nuotaikomis, siekiantis keisti sutiktųjų likimus ar įtvirtinti savo tiesą. Koks tai žmogus? Toks, kuriam už 5 tūkstančius dolerių teisme sukurti jums palankią tiesą vieni juokai. Kuriam „visas pasaulis, tai tik šou biznis“? Kiek jis „aklas“, o gal tikras savajai tiesai? Klausimai kurių tik daugėja ir nuo to man, o tikiuosi ir žiūrovui, bus tik įdomiau.
-Išteisinti ar nuteisti pagrindines herojes?
-Joms tai jau nebepadės, bet kokiu atveju (juokiasi). Labiau įdomu mąstyti apie tai kaip apie jau įvykusį, tikrą šios istorijos faktą. Ir atsikartojančius, panašaus „pasiklydusio teisingumo“ siužetus vykstančius iki mūsų dienų. Išmokom susikurti taisykles, išmokom jas ir žaviai apeiti. Čia gal labiau kyla klausimas: iki kokios ribos mums patiems panašios istorijos tik žaidimai?!
-Jūsų nuomonė apie miuziklų žanrą ir kaip jame tobulėjate?
-Miuzikle skamba muzika, o ja nepatikėti negaliu!
Miuziklo žanras žaidžia savo taisyklėmis: kuo darnesnės jo visos sudėtinės dalys – tuo labiau žiūrovas įtraukiamas ir patiki istorija. Taip ir su čia atsiskleidžiančiais aktoriaus talentais: manau, kad jie tolygūs įdedamam darbui. Todėl šiukštu nevalia apleisti nė vienos dalies, tobulinti visus savo gebėjimus: vaidybą, dainavimą, šokį. Nors su špagatu kol kas ne kažką pavyksta...
Miuzikluose esu dalyvavęs ir anksčiau. Pradžia „Keistuolių teatre“: Rubenas ("Juozapas ir jo svajonių apsiaustas"), Tebaldas ("Meilė ir mirtis Veronoje"), vėliau projektuose: jaunėlis ("Batuotas Katinas"), Malūnininkas („Velnio nuotaka"), Tom Collins ("Rent"), Oskaras ("Sweet charity“ arba „Meilutė"), Pjeras Bezuchovas ("Nataša, Pjeras ir Didžioji 1812 m. kometa") ir kt.
-Gal lankėtės Čikagoje ar planuojate nuvažiuoti?
-Nesilankiau, dar ir nesusiruošiau. Bet būna gyvenimas pats nustebina. Ir ne visada tam planas reikalingas. Rasčiau ten ką pamatyti, neabejoju. Nors dideli miestai nelabai traukia. Kol kas pakaks apsilankyti lietuviškoje „Čikagoje“ (juokiasi).
-Esate teatro, kino ir televizijos aktorius, visiems pažįstamas iš serialų „Moterys meluoja geriau“, „Pasmerkti“ ar „Nekviesta meilė“. Ar aktoriui būtina šlovė?
-Visko būna. Norisi tiek ramybės ir laiko sau, tiek ir susitikimo su žmonėmis. Šlovės siekia tik „šlovininkai“. Tokia atskira specializacija (juokiasi).
Paprastai dirbi savo darbą ir tiek. Jei kas pastebi ir įvertina – visada malonu. Atgalinis ryšys reikalingas visada: teatras – tai aktoriaus ir žiūrovo sąlyčio magija. Tas pats ir kitose sferose.
Kartais sau primenu, nepamiršti pasidžiaugti ar pasimėgaut pačiu darbiniu procesu, nes naujuose projektuose, kaip ir miuzikle „Čikaga“, tenka susitikti ir pasimokyti iš tikrų savo srities žinovų. O tai motyvuoja.
-Kaip jūsų gyvenime atsirado ne tik aktorystė, bet ir dainavimas?
-Visada jis buvo... Tik, matyt, šiltai ir kukliai padėtas į „Naudoti vėliau“ dėžutę.
-Lietuviškai garsinate kino teatruose rodomus animacinius filmus, televizijos reklamas, vedate renginius. Ką iš šių veiklų labiausiai mėgstate? Kaip viską suspėjate?
-Esu, matyt, labai nusisekusių norų žmogus, nes jie dažnai prišaukia norimas veiklas. Aktorystė – plati veikla ir galimybė pabuvoti skirtinguose žanruose. Tai tik skatina ir praplečia profesijoje ribas, tikiuosi... Džiugina, kai pats galiu pasirinkti, kai nereikia ieškoti papildomos motyvacijos. Tiesa, renginių vedime jaučiuosi dar naujoku ir truputį, net stebiuosi, jog tai taip oficialiai priskirta prie manųjų veiklų.
Laikas? Viskam jo yra. Svarbiausia kiek ir kam jo skiri... Būna dalykų, kurių ir nespėju. Kartais tenka kažko atsisakyti dėl laiko stokos, bet tam yra toks žodis – prioritetas. Tai pasidėlioju ir beveik spėju.
