Ji sako per savo gyvenimą suvaidinusi viską, ką tik buvo galima suvaidinti. Vien tik iki 1993 m. Laima Štrimaitytė teatre yra sukūrusi apie penkiasdešimt vaidmenų.
– Pakalbėkime apie jūsų vaikystę. Kokie vaizdiniai iškyla ją prisiminus?
– Aš visada sakau, kad aš ne iš kaimo, o iš gilaus Suvalkijos miško. Miškas man ne tik gražus, bet suteikė galimybę drąsiai su manimi grybauti, nes aš nepasiklystu – visada jaučiu, kur yra namai. Miške turėjome ir iškastą slėptuvę po didelėmis eglėmis, ten kartais nakvodavome. Jei nebūtumėme to darę, veikiausiai gėrėtumėmės gražiais miškais Sibire prie Baikalo.
Aš esu visiškas pokario vaikas. Prisimenu, jog būdama dviejų metų matau, kaip ilgame vežime guli žmogus. Aš einu paskui ir stebiu atsirandančius raudonus taškelius ant smėlio. Pasirodo, žmogaus galva buvo atskirta nuo kūno ir kraujo lašiukai kapsėjo ant smėlio. Taip ir nuo namų toli nuėjau. Tą vaizdą vis dar prisimenu.
Taigi mano vaikystė buvo tikrai ne „Lego“ kaladėlės ar šokinėjimai ant pripūstų pilių.
– O ką veikė jūsų tėvai?
– Mano mama buvo pradinių klasių mokytoja. Mes su mamyte buvome nuėjusios į durpyną aplankyti tėvelio darbe. Aš jį atsimenu labai liekną, su baltais marškiniais ir su tokia nemaža knyga rankoje, į kurią jis rašo. Tikriausiai dabar galima pasakyti, kad jis buvo darbų vykdytojas.
Kadangi mama mokytojavo, dažnai kraustydavomės, jog mūsų nesusektų sovietinė valdžia. Mama neturėdavo kur manęs dėti, tad aš nuo šešių mėnesių sėdėjau mokykloje, pirmame suole. Nuo kokių ketverių metų mama jau vaidino, kad mane užrašė į dienyną ir rašydavo pažymius. Tuo metu jau mokėjau skaičiuoti ir rašyti.
Mano vaikystė buvo tikrai ne „Lego“ kaladėlės ar šokinėjimai ant pripūstų pilių.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai aktorystės link?
– Kadangi dažnai būdavau viena, žaisdavau su savimi – ir mokytojavau, ir gydžiau, ir vaidinau, ir deklamavau, ir lėles auginau. Tikriausiai tokie buvo mano pirmieji vaidmenys, man trūko ir reikėjo bendravimo. Aš išmokau apsimesti, ir, galbūt, mane paskatino tas malonumas, kad galiu tapti kuo tik noriu.
Maniau, kad į konservatoriją aš neįstosiu – nei padainuosiu, nei padeklamuosiu. Dėl to ėjau į mažesnę bėdą ir įstojau į Vilniaus kultūros švietimo technikumą. Paskutiniaisiais metais į egzaminus keliaudavau su vežimėlyje gulinčia dukra. Mokslus baigiau labai anksti – septyniolikos metų.
– Ką veikėte pabaigusi mokslus?
– Dar mokantis buvau gavusi paskyrimą dribti į kažkokį vaikų klubą Telšiuose, bet buvau jau ištekėjusi ir su vaikeliu, taigi mane paliko Vilniuje.
Kai režisierė Aurelija Ragauskaitė pradėjo dirbti Jaunimo teatre, sakė, jog jai reikia manęs ir ji manimi pasitikinti, bet valdyti teatrą gali ateiti žmogus, kuriam reikės diplomo. Tiksliai nepamenu kaip buvo, tačiau su teatro siūlymu pradėjau mokytis neakivaizdžiai Maskvos Lunačiarskio teatro institute. Į Maskvą važiuodavome du kartus į metus, būdavome mėnesį, žiūrėdavome spektaklius, darydavome savo etiudus ir laikydavome egzaminus. Viskas vyko rusų kalba. Kadangi aš iš kaimo, tai su rusų kalba nebuvo labai gerai bet, kadangi skaičiau rusų literatūrą, nebuvo ir tragiška. Aš buvau iš tų vaikų, kur po kaldra su žvake nuo labai seniai, o dabar knygoms turiu priklausomybę.
– 1966 m. suvaidinote Džuljetą A.Ragauskaitės spektaklyje. Koks jausmas tokiai jaunai vaidinti tikriausiai visame pasaulyje garsiausią meilės istoriją?
– Vilnius mane buvo išgąsdinęs, nes girdėdavau vien rusiškus keiksmažodžius. Mąsčiau kaip aš atrodau ir kas su manimi blogai, jog prie manęs galima taip keiktis. Viską priimdavau asmeniškai, kadangi buvau iš miško. Vėliau teatrui parašiau laiškelį, atsiprašiau ir pasakiau, kad visa tai yra ne man, nes aš viso to nepakelsiu ir išvažiavau pas mamą. Po to gavau telegramą su prašymu sugrįžti, [rašė], jog būsiu viena. Paskui į Džuljetos vaidmenį visgi įvedė ir aktorę iš Klaipėdos.
Vaidindavome Profsąjungų rūmuose. Pirmoji spektaklio scena būdavo balkone, į kurį reikėdavo užlipti kopėčiomis. Jei atvirai, prisimenu, kaip aš stoviu užkulisiuose ir tuoj eisiu į sceną, o mano dublerė stovi netoliese. Ji supranta, kad aš girdžiu, ir taria, kad vaidinti paėmė kažkokią paleistuvę iš kaimo su vaiku ir ji dar norinti vaidinti. Tuomet aš drebančiomis kojomis užlipu į viršų ties ašarų riba, jei koja būtų paslydusi, būtų tekę kristi į apačią nemažai metrų. Taigi tos pirmųjų vaidmenų patirtys buvo savotiškos.
Vilnius mane buvo išgąsdinęs, nes girdėdavau vien rusiškus keiksmažodžius.
– Ar tuo metu buvo tokia stipri konkurencija, jog sulaukėte tokios reakcijos?
– Visoms toms atėjusioms aktorėms buvo virš trisdešimt, jos pačiame moterų smagume kaip jaunos aktorės, tik aš buvau devyniolikos-dvidešimties. Aš tos konkurencijos nejaučiau, nes mūsų amžius skyrėsi, jos jau nelabai suvaidintų jaunutę Džuljetą. Šiuo atveju, čia buvo gal pakrikusio mąstymo ir truputį pagerianti artistė.
Po kurio laiko, kadangi mes gyvenome viename rajone, susitikdavome troleibuse ir ji sakydavo, kad aš vienintelė, kuri nebėga nuo jos, kuri pamačius gatvėje pasisveikina ir paklausia kaip ji gyvena. Teatre tokių žmonių su kuriais nelengva – nedaug, bet keli visuomet būna. Tegul žmonės gyvena kaip nori, svarbu neateina pas mane ir netrukdo man skaityti.
– Kokį epizodą iš spektaklių prisimenate iki šiandienos?
– Buvo taip, kad pas E.Nekrošių vaidinau jauną kupranugarę. Saulius Bareikis čiulpdavo mano nykštį, nes vaidindavome melžimą. Kiekvieną kartą, kadangi jis organiškas, stiprus, gražus ir puikus aktorius, šiek tiek prakąsdavo man pirštą, pagerdavo kraujo, palikdavo mėlynių. Visgi aš nepretenzinga, taip mes ir vaidindavome. Žodžiu, aš linksmai leisdavau laiką ir tuo pačiu metu auginau tris vaikus.
– Dėl kokios priežasties nustojote aktyviai vaidinti?
– Man buvo paskirta aukščiausios kategorijos aktorės alga, daug kas klausė, kodėl tu atsisakai aktorystės, bet kai protelio nėra, kai esi iš miško, taip ir nutinka. Aš pradėjau trauktis atbula, jog nesėdėčiau išsižiojusi, nevyniočiau seilės kamuoliukų ir nelaukčiau vaidmenų. Nenorėjau būti nelaiminga, įsiutusi, sena ir siautėjanti aktorė. Turėjau ką veikti ir be vaidybos.
Buvau ir režisieriaus padėjėja, vėliau trupės vedėja. Paskui taip susitarėme, kad dirbsiu rekvizite, kadangi man leido suprasti, jog senstu. Nors dar niekas šitame teatre manęs nepalenkė bėgančios laiptais. Tą pripažįsta ir jauni. Esu užsidegus prožektoriui įlėkusi į sceną ir ištraukusi laidą iš rozetės. Galėjau ir susprogti, bet aš apie tai nepagalvojau. Ko tik nepadarysi dėl teatro.
Esu užsidegus prožektoriui įlėkusi į sceną ir ištraukusi laidą iš rozetės. Galėjau ir susprogti, bet aš apie tai nepagalvojau.
– Kodėl viešojoje erdvėje informacijos apie jus nėra daug? Ar jos vengiate?
– Galbūt aš nelabai turėjau kada būti viešumoje. Nemėgdavau puoštis, nemėgdavau vakarėlių, žodžiu, labai neaktoriška. Yra ir kita medalio pusė – keturi kambariai, pageriantys vyrai ir trys vaikai. Nelabai būčiau spėjusi būti tokia parodomąja aktore. Mano didieji vaidmenys buvo jaunystėje ir aš tikrai nebuvau tokia puiki, kad kas nors mane gaudytų. Taip jau būna, kai esi užsiėmęs kažkuo kitu ir nesiverži į viešumą.
– Kokius skirtumus įžvelgiate tarp senojo ir šiandieninio teatro?
– Manau, kad šiandieninis teatras yra labiau apie ekspediciją, ekskursiją, filmuotą medžiagą, pokalbį einant, stovint ar tupint. Visai neseniai sužinojau, kad kažkas atrado jogą su ožka ant nugaros, kur ožka laipioja ant tavęs. Tai man dabar teatras primena tą jogą. Tai taip sudėtinga, bet kartu taip arti žemės.
Dabar nieko nebeliko – repertuaro, senų pjesių, dingo ir visos nuotraukos. Liko tik vinys ant sienos. Einu tais koridoriais, matau tas vinis ir suprantu, kad ant tų vinių kabo gyvenimas – mūsų praėję metai, vaidmenys, prisiminimai, mintys, mūsų sielos ir angelai. Suprantu, kad taip turi būti ir, kad kitaip jau nebus. Kelio atgal nėra. Žmonės teatre atbėga, prabėga, išbėga.
Visai neseniai sužinojau, kad kažkas atrado jogą su ožka ant nugaros, kur ožka laipioja ant tavęs. Tai man dabar teatras primena tą jogą
Kaip „Harolde ir Modėje“ (rež. D. Tamulevičiūtė), kurį vaidinome gal devyniolika metų, sakė, kad šitaip praeina mūsų gyvenimas, bet tie, kurie viską nukabino, kol kas dar negalvoja, kad ir jų gyvenimas šitaip praeis. Praktiškai vis ieškant, kuriant, bėgant ir manant, kad visa tai yra labai reikšminga ir tą norint įrodyti kitiems. Kiekvienas turi savo meilę, tikėjimą, tiesą, praeitį ir ateitį, bet viskas visiems išsisprendžia vienodai. Miršta Kazimiera Kymantaitė, Stepas Jukna ir kažkas sako: tu įsivaizduoji, dabar ten ant tų debesėlių danguje, koks puikus teatras! Norėčiau pakliūti į tą Juknos debesėlį...
