– Ar prieš prisijungiant prie kūrybinės komandos jums buvo pažįstamas spektaklio režisierius?
– Dmitrijų Krymovą žinau jau seniai, greičiausiai iš Prahos kvadrienalės.
2007 m. jis su savo mokiniais ten sukūrė fantastišką Čechovo ekspoziciją vandenyje, net ir žiūrovai apžiūrėti įvairių maketų turėjo eiti per vandenį. Jų paviljonas tais metais buvo apdovanotas aukščiausiu kvadrienalės įvertinimu – „Auksine triga“. Ta instaliacija buvo nepaprastai įspūdinga, tad natūralu, kad pradėjau domėtis ir jos autoriumi. Man labai imponavo, kad D.Krymovas buvo ir režisierius, ir dailininkas viename asmenyje ir kad dirbdamas su savo mokiniais jis ugdė ir kitus dailininkus-režisierius. Teatras viename asmenyje. Tuo metu Rusijoje jis turėjo savo kūrybinę laboratoriją, buvo visas jų veiklos archyvas internete, pavyzdžiui, galėjai prisėsti ir pasižiūrėti paskaitas, kuriose jis demonstruoja, kas yra dailininko teatras. Tas puslapis nebeveikia. Jo laboratorija uždaryta. Jo spektakliai Rusijoje neberodomi.
Dabar D.Krymovas Niujorke, ten taip pat atsiranda bendraminčių, jis iš naujo kuria savo laboratoriją ir jo nauji mokiniai atrodo labai rimti.
– Pakviesta prisijungti į „Requiem“ kūrybinės komandos gretas, atėjote dirbti su režisieriumi, kurį jau seniai stebėjote ir kuriuo žavėjotės. Kaip apibūdintumėte darbą su juo?
– Dirbti prie šio spektaklio atėjau su kitokia motyvacija nei įprastai – žinojau, kad režisierius yra ir scenografas. Mano nuomone, prie scenografijos turėtų būti nurodytos dvi pavardės.
Labai gerbiu D.Krymovą. Žinojau, kad man bus ko pasimokyti, tad jaučiausi kaip pameistrys, bet gerąja prasme. Turėjau progą matyti, kaip mąsto kitas menininkas, man tai buvo vertinga, ypač daug patirties pasisėmiau iš techninės pusės. Nekoketuodama galiu pasakyti, kad proga dirbti su šiuo spektakliu buvo puiki dovana.
Atėjau nusiteikusi padėti realizuoti D.Krymovo viziją, bet jis taip pat labai įsiklausė į mane, tarp mūsų buvo pasitikėjimas, tad kai kuriuos dalykus režisierius pilnai perleido man, taip pat patikėjo kurti ir kai kurių personažų įvaizdį. Svarbiausia buvo iš pat pradžių išsiaiškinti, kokią meno raiškos simbolių abėcėlę naudosime ir ja sekti. Kai pagauni taisykles, telieka dirbti pagal jas. Visą laiką vyko kūrybinis dialogas ir mes abu atidžiai klausėmės vienas kito.
Buvo daug paieškų bandant rasti sprendimus dėl techninio kai kurių užmačių įgyvendinimo, teatre jie dažniausiai ne tokie kaip realiame gyvenime.
– Gal pamenate, kokį pirmą įspūdį paliko pati spektaklio medžiaga?
– D.Krymovo kūryba, kaip minėjau, nebuvo naujiena. Man jau buvo pažįstama jo meninė kalba, stilius, tam tikri raktai. „Requiem“ pjesė labai „krymoviška“. Net dirbdamas su chrestomatine literatūra jis visada ją perleidžia per save – pasakojimo segmentus dėlioja tarsi domino kaladėles, nesilaikydamas klasikinės linijos. „Requiem“ tekstas labai stiprus – perskaičius viskas aišku, tereikia suteikti kūną. D.Krymovas pirmiausia yra dailininkas ir tik po to režisierius, tai buvo justi net ir iš teksto, jis mąsto vaizdais.
Vienintelis atradimas, kurį išskirčiau šiuo atveju, ir tai tik parodo autoriaus meistriškumą, pasirinktas brechtiškas stilius – teatras teatre. Perstatinėjamos dekoracijos, atrodo, dėliojasi paveikslas, bet staiga įsijungia apšvietimas ir prieš akis įvyksta stebuklas – pamatai pievą, mišką, atsiduri kitoje realybėje. Bet štai, vėl įsijungia budinti šviesa ir visa tai pradingsta. Žiūrovas mato iš kokių buitinių ir paprastų dalykų atsiranda teatro stebuklas. D.Krymovas tikras virtuozas tame. Buvau kažkada radusi jo paskaitas apie daiktiškumą – vien per daiktą, kaip ženklą, metaforą, galima labai daug pasakyti.
– Kaip jūs sau artikuliavote pagrindinę „Requiem“ temą?
– Tai pasakojimas apie vaikų buvimą, jų atsiradimo prasmę. Mūsų pasaulis yra pavojingas ir atšiaurus naujai bei trapiai gyvybei. Turėti vaikų – didžiulė atsakomybė, o mūsų terpė verčia susimąstyti, ar žmonija verta tęstinumo.
Ši tema savyje turi trapumo ir skaistumo – be jo apie vaikus net nebūtų galima kalbėti. Bet spektaklio kūrimo procese tai buvo ir savotiška rizika – jei į viską pažiūrėsime per daug emocionaliai, spektaklis gausis banalus ir sentimentalus. Plonytė riba, ant kurios visi balansavome, D. Krymovas gebėjo labai subtiliai kalbėti šia tema.
– Kaip įvardintumėte, kas yra vienijanti scenografijos ašis, raktas?
Šis darbas man išskirtinis tuo, kad neturėjau sugalvoti scenografijos koncepto, naujos interpretacijos. Šalia juk dirbo pats autorius – vienintelis mano rūpestis buvo įsiklausyti ir pajusti, ko reikia, prisijungti prie bendro kanalo. Norėjau padėti kuo arčiau rezultato atvesti jo turėtą viziją. Smagu, kad pavyko įvesti ir savo subtilių idėjų.
Kaip išskirtinumą paminėčiau tai, kad man turbūt neteko dirbti tiek daug remiantis senuoju teatru, kai, pavyzdžiui, gaminamos butaforinės dekoracijos. D.Krymovas man net braižė spektaklyje esančio kalno brėžinį – XX a. pradžios teatre buvo tam tikras dekoracijų gamybos kanonas. Su šiuo režisieriumi jaučiausi drąsiai, išbandžiau kai kuriuos senojo teatro elementus – plokščias horizontas su vaizdu, realistinės objektų (kalno šlaito, medžio, jūros) imitacijos.
Šio spektaklio scenografija labai specifinė, svarbiausia tuščia scenos dėžutė, o joje rekvizito pagalba spektaklio metu stengiamės įžiebti vaizdinius.
– Ir nė vienos vaizdo projekcijos?
– Ne. Bet buvo fotoatspaudai ir naudojome guobas. Jos taip pat senojo teatro reliktas, naudotas iki kokių 70-ųjų. Tai tam tikri trafaretai, užsidedantys ant elipsoidinių prožektorių, juos naudojant galima išgauti įvairias faktūras – sniegą, šviesos per medžių lapus mirgėjimą ir t. t. Įprastai šiandieniniame teatre būtų naudojami lazeriai, vaikščiojančios prožektorių galvos, projekcijos, o mes dirbome su guobomis. Šią senovinę priemonę pasiūlė šviesų operatoriai – išbandėme ir ji puikiai mums tiko.
– Kaip manote, ko reikia, kad dirbant su senosiomis priemonėmis rezultate nebūtų senovinio teatro?
– Šiandien tie senieji metodai yra savotiška egzotika. Šiuolaikiniame teatre nepaprastai daug išmonės, kartais atrodo, kad nebėra kuo nustebinti. Tad manau, kad grįžimas šiek tiek atgal visai įdomus, juk svarbiausia ne forma, o joje slypintis turinys, žinutė ir kontekstas, kuriame tos išmonės naudojamos.
– Kaip ir „Fragmente“, pirmajame D.Krymovo spektaklyje Klaipėdoje, „Requiem“ kartu su aktoriais žiūrovai mato pasirodant scenos darbininkus. Jie tarsi gyva scenografijos tąsa?
– Labai gera pastaba, D.Krymovas nori parodyti, kaip sukuriamas iliuzijos stebuklas, jis gali sau tai leisti, nes suvaldo beprotišką proceso greitį. Realybėje pamatome techninę seką, iš kurios susidėlioja jo vizijos. Savo ruožtu galvodama apie scenos darbininkų kostiumus sumaniau, kad jie galėtų būti kaip juodieji Bunraku teatro žmonės, kuroko, aptarnaujantys lėles, objektus. Tik jų dėka matomi judesiai ir veiksmas, bet jie patys visada lieka šešėlyje. „Requiem“ yra vieta, kur vystantis Ofelijos ir Hamleto scenai jie atvirai stoviniuoja šalia, netrukdo, nesikiša, tiesiog yra šalia. Tai labai įdomus momentas.
Taigi, papildysiu savo teiginį apie spektaklio scenografiją – svarbiausia tuščia scenos dėžutė su ją aptarnaujančiais juodais žmogeliukais, lyg lėlių teatre padedančiais surinkti aktorių pasakojamas istorijas.
– Ką išskirtumėte kaip didžiausius iššūkius dirbant prie „Requiem“ scenografijos kūrimo?
– Tempas ir apimtys. Pamenu pirmuosius skaitymus, bet ne, nebuvo jokių pirmųjų skaitymų, visi iškart šoko į judantį bėgiais traukinį ir važiavo į finišą. D.Krymovas jau ne pirmą kartą dirbo su spektaklyje vaidinančiais aktoriais, tad tikrai jutosi didžiulis abipusis pasitikėjimas ir totalus aktorių atsidavimas. Prieš pirmas repeticijas jau buvo paruošti muliažai, viskas vyko greitai. Laiko mažai, darbo daug, reikėjo didžiulės dėmesio koncentracijos.
– Aišku, iššūkis buvo ir kai kurie techniniai dalykai, pavyzdžiui, scenoje turi būti didelis medis. Jis turi teisę būti visoks – projekcija, nuotrauka, gali būti simbolinis medis. Ką darom?
– Iššūkių netrūko, bet kartu buvo labai įdomu. Man visada įdomu kažką išbandyti, bandydama rizikuoji – pasiseks arba ne. Atsakomybe dalinomės su visa komanda, su kaskadininku, su nardymo instruktoriumi. Turiu pasakyti, kad buvo justi labai sveika darbo disciplina. Taip turėtų būti visur – kūrėjas gerbiamas, jam sudaroma galimybė įgyvendinti savo viziją. Aišku, svarbu ir blaivus jo saiko jausmas. Klaipėdos dramos teatras gali suvaldyti didelius, sudėtingus pastatymus ir leisti kūrėjams išbandyti save, lenkiu prieš tai galvą. Su kiekvienu tokiu projektu teatras paauga, jo kolektyvas įgauna patirties, darosi vis profesionalesnis ir brandesnis.
D.Krymovo spektaklis „Requiem“ Klaipėdos dramos teatre rugsėjo 6 ir 7 dienomis.
