Su lietuvių mitologija vaikus siekiantys supažindinti kūrėjai būtybes perkėlė į dabartinį pasaulį, taip ieškodami formų, kaip sudominti pačius mažiausius teatro lankytojus.
„Mes turbūt apskritai esame linkę žiūrėti anapus savo tvoros ir lygiuotis į kitus, o dažnai pamirštame, ką turime, kuo tikėjo mūsų protėviai. Tai tai yra ne mažiau įspūdinga.
Jei vaikai dabar žino spaidermenus ir jų galias, tai kai jie sužino, ką gali padaryti Gabija, kokią galią turi Perkūnas, šios būtybės pasidaro ne mažiau įdomios. Į tai dėmesį visų pirma atkreipė rašytoja Kotryna Zylė“, – sakė E.Kižaitė.
Kalbėdama apie laukiančią premjerą režisierė teigė, kad vienas iš sunkesnių uždavinių kūrybiniame procese – kaip sudėti kuo daugiau informacijos į vieną spektaklio valandą.
„Vaiką sudominti tikrai sunku. Yra labai daug dalykų, kuriuos jiems siūlo, ir kaip vaiką galima užkišti. Visų pirma tai – visi materialūs dalykai, todėl daug kas vaikams dabar tampa nebeįdomu.
Jis gali braukti pirštu per ekraną ir gauti kažką naujo ir greito. Tai – labai spalvota, labai ryšku ir daug informacijos.
Tada staiga jis ateina į spektaklį, kuriame skamba lėta daina, turinti savo, galbūt, liūdną, istoriją.
Dažnai pirmoji reakcija yra atmetimas, nes nebėra greičio, jis dingo. Mūsų užduotis – paimti vaiką už rankos ir lėtai vesti, pasakoti ir nuraminti jo mintis, jo širdį. Pasakyti, kad galima sustoti ir pailsėti. Tai yra sunku“, – kalbėjo E.Kižaitė.
Pasak pašnekovės, poreikis vaikiškiems spektakliams yra: „Yra stygius ne apskritai spektaklių, o kokybiškų. Tėvai nori kokybės, nori estetikos, minties, profesionalių aktorių vaidybos“.
„Būtybių“ dramaturgės Monikos Baranauskaitės teigimu, kuriant spektaklį visų pirma buvo galvojama, kaip sudominti vaiką, kaip nemeluoti ir nesupaprastinti nieko, nes vaikai labiau nei suaugę žmonės supranta melą ir netikrumą.
„Labai norėjau, kad viskas būtų tikra, o tada, kai tikra, būna įdomu. Mūsų lietuvių mitologijoje neskraido drugeliai. Kai kurios būtybės baugios. Bet man atrodo, kad jos baugios tol, kol gerai nepažįsti“, – sakė dramaturgė.
2016 metais gražiausia vaikiška knyga išrinkta „Didžioji būtybių knyga“ ne tik pasakoja apie mitologiją, tačiau būtybes perkelia į dabartinį laiką. Pasak jos autorės K.Zylės, būtent tai sudomino ir spektaklio kūrėjus.
„Man labai svarbu buvo nepamesti ir mokslinės tiesos. Rašydama knygą visą informaciją surinkau iš mokslinių rinkinių, konsultavausi su etnologe ir mokslininke Nijole Laurinkiene.
Knyga yra kaip enciklopedija – kas yra būtybė, kodėl toks vardas, kur gyvena. Tačiau nuo savęs pridėjau tai, kaip ji gyvena mūsų laikais – jei būtybė buvo atsakinga už vieną ar kitą gyvenimo ir buities sritį senovėje, perkėliau tai į šiuos laikus. Pavyzdžiui, laumės prie upės velėdavo skalbinius, tai mūsų laikmetyje joms labai palengvėjo gyvendinimas, nes naktį, įsmukusios į žmonių namus, jos gali pasinaudoti skalbykle.
Baubas, kuris tamsoje gaudydavo vaikus ir juos sudraskydavo dabar to daryti negali – visuose namuose yra elektra, šviesa gyvena net šaldytuve, todėl baubui labai sunku ir jis nebevalgo vaikų“, – pasakojo knygos autorė.
Pasak K.Zylės, mitologijos tema jos nepaleidžia jau ne vienerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kai K.Zylė atkreipė dėmesį, kad lietuvių tautosaka yra ne tik labai svarbi, tačiau ir kultūrinis pagrindas: „Ir mūsų mentalitetas susijęs su tuo, kokia buvo tautosaka. Mitologija neturi šiuolaikinės kalbos, kuri vaikus sudomintų. Todėl bandau pasakoti kita kalba, kuri labiau įtraukia“.
Spektaklio režisierė Eglė Kižaitė, dramaturgė Monika Baranauskaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Justė Kondrotė, kompozitoriai Arūnas W Blažys ir Pijus Narijauskas, vaidina: Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Inga Mikutavičiūtė, Tomas Erbrėderis, Dominyka Budinavičiūtė, Dominykas Vaitiekūnas, Rokas Lažaunykas. Spektaklis kuriamas kartu su „Vėjų teatru“.
