M.Klimaitė rugpjūčio mėnesį vykusiose teatre „Jaunųjų režisierių kūrybinėse dirbtuvėse“ pripažinta geriausia iš septynių projekte dirbusių kolegų. Jai suteikta teisė statyti spektaklį J.Miltinio dramos teatro scenoje.
Spektaklyje užimti jaunieji aktoriai: Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Povilas Adomaitis ir Anupras Jucius.
Tačiau svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – iškeliamas meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus prigimtį – instinktą kokia kaina patenkinti savo ego.
Patiko netradicinė forma
Naujienų portalui JP jaunoji režisierė aiškina, kodėl pasirinko statyti M.Ravenhilo pjesę „Baseinas (be vandens)“.
„Apie pjesę galvojau gerus metus, – prisipažino M.Klimaitė. – Ją aptikau dar studijuodama Anglijoje, o kūrybinės dirbtuvės suteikė teisę statyti spektaklį. Pasirinkimą pirmiausiai sąlygojo – netradicinė dramaturgijos forma. Nėra išskiriamų veikėjų – charakterių, o tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Spektaklyje dėmesys skiriamas draminio teatro formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika. Tačiau svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – iškeliamas meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus prigimtį – instinktą kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus? Pavydas, konkurencija, kova už pripažinimą – tai aspektai, būdingi kiekvienam žmogui, nepaisant jo amžiaus.“
Daug klausimų
M.Klimaitė pasakojo, koks kitas aspektas sąlygojo pjesės pasirinkimą. „Kitas dalykas – pjesės tema, kuri svarbi dabartiniame laikotarpyje. Mūsų visuomenėje veikia primityvus išlikimo dėsnis: viskas gerai, kol visi esame lygus, kol sekasi. Veikia kolektyvinės sąmonės instinktas. Tačiau, neduok Dieve, jei atsiras nors vienas, kuriam labiau pasiseks, ir jis išsiskirs iš minios. Taps priešu, nes pasisekė jam, o ne tau. Spektaklyje mes klausiam savęs: kiek reikia nueiti, kad pripažintum sau tiesą, kas ir koks esi“, – pasakojo spektaklio statytoja
Spektaklio „Baseinas (be vandens)“ režisierė sako, kad spektaklio tema labai artima realiame gyvenime vykstantiems įvykiams. „Viskas labai paprasta, kuo labiau giliniesi, tuo daugiau atrandi spektaklio ir gyvenimo temų panašumus. Tik scenoje viską pateikiame kitokia forma. Kiekvienas žmogus išgyvena konfliktus su savimi, jaučia pavydą, kovoja su savimi. Tik vieni su vidiniais priešais susitvarko, o kiti pasiduoda. Beje, spektaklio personažai neutralus – neturi vardų“, – kalba apie spektaklio temą M.Klimaitė.
Personažai be vardų
Režisierei pritaria pokalbyje dalyvavę aktoriai: A. Jucius, E. Ancevičiūtė, J. Nemanytė, P. Adomaitis. Pasak A. Juciaus, režisierė spektaklio personažus nuasmenino.
„Personažai neturi vardų. Jie įvardinti raidėmis: A, B, C, D. Pjesė pastatyta kolektyvinio mąstymo pagrindu. Spektaklio metu tarsi eina vienas monologas, kurį išsako visi personažai. Pjesėje kalba rutuliojasi apie scenoje nesamą personažą. Jam pasisekė, jis iškilo, o mes likome toje pačioje grupėje. Mes likę keturi kalbamės, aptariame įvykius, kodėl taip atsitiko? Vyksta žmogiškumo paieškos. Šiose paieškose pamažu atsiskleidžia tiesos, emocijos. Galutiniame variante prisipažįsti, kas esi, koks esi. Spektaklis baigiasi šviesiai. Personažai pasirenka kitą kelią, kuris nuteikia viltingai.“, – apibendrina A.Jucius.
Jam pritaria E.Ancevičiūtė: „Mes tarsi kuriame beasmenių personažų biografijas, charakteringus bruožus, kuriame jų gyvenimą.“
Verčia mąstyti visus
Spektaklyje užimti aktoriai sako, kad jiems smagu buvo dirbti spektaklyje. Esą šis spektaklis – jų spektaklis. „Tai, kas vyksta scenoje – artima kiekvienam mūsų. Nebijoti būti savimi, būti žmogiškam, nesuvienodintam. Norėtume, kad žiūrovai pajustų spektaklį, o jį pamatę susimąstyti“, – kvietė žiūrovus į spektaklio premjerą jaunieji aktoriai ir visi kartu sušunka: „Mes jaučiame drauge!”.
Jiems pritaria ir spektaklio režisierė M.Klimaitė. „Spektaklis nėra skirta konkrečiai publikai. Galvojau apie visus žiūrovus nuo 14 metų, nes tai tema, aktuali kiekvienam, nepaisant skaičiaus, nustatančio amžių. Galvoju apie drąsius, smalsius ir novatoriškumo nebijančius žiūrovus“, – sako spektaklio statytoja.
Ateityje norėčiau pastatyti Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“. Ją nagrinėjau režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre, Niujorke.
Norėtų sugrįžti
Pokalbio pabaigoje naujienų portalui JP jaunoji režisierė M.Klimaitė prisipažino, kad jai labai patiko dirbti J.Miltinio dramos teatre. „Puikūs aktoriai. Tiesiog atradimas. Ateityje norėčiau pastatyti Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“. Ją nagrinėjau režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre, Niujorke. Žinau, kad šis spektaklis buvo pastatytas J. Miltinio dramos teatre. Tačiau mano vizija ir spektaklio matymas būtų kitoks. Žinoma, būtų smagu kurti Panevėžio teatre. Kita vertus, nesvarbu, kokiame teatre dirbti. Svarbu, kad galėčiau dirbti, kurti ir realizuoti savo sumanymus“, – atviravo M.Klimaitė.
Trumpai
Monika Klimaitė Klaipėdos universitete mokėsi teatro režisūros, studijų metu dalyvavo mainų programoje „Erasmus“ bei mokėsi vienus metus Didžiojoje Britanijoje Plimuto universitete teatro ir performanco meno. Vėliau Londono Karališkojoje centrinėje dramos ir oratorystės mokykloje baigė performanso praktikos bei analizės magistro studijas.
Šių metų vasarą jauna menininkė stažavosi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre, Niujorke. Pasisėmusi meistriškumo ir įkvėpta vakarietiškos teatro mokyklos režisierė nori kurti Lietuvoje ir atkakliai bando surasti savo vietą Lietuvos teatro scenoje.
