– Girdėjau, kad šis spektaklis turi ilgą istoriją. Gal galėtumėte trumpai ją papasakoti?
S. Degutytė: prieš keletą metų Violetos Šoblinskaitės-Aleksos paprašiau, kad parašytų pjesę pagal pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Nusprendėme, kad septyni nykštukai siejasi su septyniomis svarbiausiomis spalvomis, septyniomis natomis, septyniomis nuotaikomis, septyniomis savaitės dienomis. Tekstas, kurį parašė Violeta buvo pritaikytas vaikams, tačiau neįprastas Stalo teatrui.
S. Dikčiūtė: Tada aš parašiau pop operos stiliaus muziką, pasikvietėme aktorę Agnę Kaktaitę, dailininkę Martą Vosiliūtę ir pradėjome dirbti.
S. Degutytė: M. Vosiliūtė atsinešė gražių idėjų ir sukūrė įdomius kostiumus. Tačiau tuomet aktorė A. Kaktaitė susilaukė vaikelio ir laikinai šį spektaklį atidėjome.
S. Dikčiūtė: Šiais metais vėl pradėjome repetuoti, buvo sudėtinga. Ypač todėl, kad ėmėmės muzikinio žanro. Jautėme, kad tai ne mūsų teatro veidas, ir dirbti mums nebuvo įdomu. Tuomet per vieną susitikimą nusprendėme viską pakeisti.
– Dabar spektaklis įgavo dadaistinio stiliaus bruožų.
S. Dikčiūtė: Dadaizmas – tai XX a. pirmosios pusės judėjimas, kurio tradicija rėmėmės. Prancūziškai dada – žaislinis arkliukas, tad dadaizmo nereikia bijoti. Dadaistai savo meno kūriniuose naudojo iš šiukšlynų, gatvių, garažų surinktus daiktus ir mėgo žaisti įvairiai interpretuodami literatūrą. Dabar ieškome santykio su pjesės tekstu, kùriame informacinio turinio ir prasminės išraiškos kontrastus.
S. Degutytė: Žiūrovus skatinsime pastebėti neatitikimus tarp žodžių ir veiksmų, pavyzdžiui, kai tvarkantis mėtomi daiktai, o apie nuodus kalbama saldžiai. Spektaklis skirtas visai šeimai, manome, kad jis bus smagus vaikams nuo 5–6 metų.
– Su „Kas pasaulyje g(a)ražiausia?“ tęsiate objektų teatro tradicijas. Kokie daiktai spektaklyje vaidins šį kartą?
S. Degutytė: Pasakodama naudoju įvairius paprastai garažuose randamus daiktus. Septynis nykštukus atstovaus grąžtas, plaktukas, pjūklas, kirvis, replės ir kiti įrankiai. O veidrodėlis bus senas motociklininko šalmas su veidrodiniu stiklu. Taip pat naudojame kopėčias, kelio ženklintojų naudojamą įrangą ir panašiai.
S. Dikčiūtė: Kuriant šį spektaklį mums pasirodė svarbi darbo edukacija. Pasaka apie Snieguolę lyg būtų mergaitiška, tačiau šiuo atveju viskas vyksta garaže, atliekami vyriški darbai, tad ji tampa berniukiška. Taip ir mergaitės, ir berniukai gali pažinti darbo pasaulį.
– Gal apie darbo edukaciją galėtumėte papasakoti plačiau? Kaip mažieji žiūrovai galės susipažinti su garažo darbais?
S. Degutytė: Kaip turbūt jau supratote, Snieguolei labiausiai rūpi, kas pasaulyje g(a)ražiausia, todėl ji dirba darbus ir veidrodėlio klausia: kas išgręžė giliausią skylutę? Kas smarkiausiai užveržė veržlę? Kas lygiausiai nupjovė lentelę?
S. Dikčiūtė: Taip pat naudosime Kęstučio Urbono filmuotas videopamokėles, kuriose bus nufilmuota, kaip tikrame garaže reikia elgtis su profesionaliais instrumentais. Šios pamokėlės bus įjungtos į mūsų pasaką.
S. Degutytė: Kartą 3 metų vaikų paklausiau, kaip reikia užsidirbti pinigų, jie atsakė: „Su rankomis“. Kai paklausiau, kaip turėčiau suprasti „su rankomis“, jie pajudino rankų pirštus lyg spausdintų klavišais ir atsakė: „Taigi taip, su kompiuteriu“. Šiais laikais tėvas nebepjauna lentelių, nuvažiuoja į parduotuvę ir nusiperka. Vadinasi, vaikai jau nebemato, kaip jų tėvai dirba.
– Ar dadaistinėje spektaklio versijoje liko pop operos skambesio?
S. Dikčiūtė: Su nauja spektaklio idėja visiškai pasikeitė ir muzikinis sprendimas. Muziką kūriau triukšmo (angl. noise) estetikoje, ji taip pat kontrastuos su pjesės tekstu. Taigi, spektaklio žiūrovai girdės elektronikos skambesį. Ją derinsime su gyvais, garažo instrumentų ir darbo su jais keliamais garsais. Dar galima paminėti, kad kiekvienas darbas ir kiekvienas nykštukas turi savo garsą.
