– Vaikai jau galėjo matyti jūsų spektaklius „Mano senelis buvo vyšnia“, „Bela, Bosas ir Bulius“, „Blusnyno pasakojimai“, „Kvailos ir trumpos istorijos“ – kuo būsimoji premjera „Kas tas Grufas?“ yra kitokia?
– Šis spektaklis galbūt išskirtinis tuo, kad šįkart aš gana griežtai apibrėžiu auditorijos amžių – į spektaklį kviečiami vaikai nuo 2 iki 8 metų. „Kvailos ir trumpos istorijos“ buvo labiau skirtos visai šeimai, vaikams nuo 4 metų. O šis spektaklis vyresniems vaikams gali būti nebeįdomus.
Galbūt atrodo, kad tarp 2 iki 4 metų vaikų didelio skirtumo nėra, bet iš tiesų dvimečiai žiūrovai psichologiškai dar nesusiformavę. Jiems reikalingos visai kitokios raiškos priemonės.
Europoje populiarėja spektakliai pačiai jauniausiai amžiaus grupei – nuo pusmečio iki penkerių metų. Pats mačiau tokių spektaklių Vokietijoje ir mane tai sužavėjo, todėl nusprendžiau pats pabandyti.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Režisierius Antanas Gluskinas |
– Dažnai tėvai vengia į teatrą vestis labai mažus vaikus, bijodami, kad jie pradės verkti ar kad sunkiai seksis sukoncentruoti dėmesį. Kaip jūs sudominsite mažiausius žiūrovus?
– Iš esmės vaiko dėmesį reikia patraukti aiškumu – kad jiems viskas būtų suprantama, niekas neišgąsdintų. Galbūt šitas spektaklis suaugusiesiems pasirodys flegmatiškas, bet mažiems vaikams reikia vaidinti lėtai, neskubant, raiškiai pasakojant istoriją. Dvejų metų vaikai dar nesusivokę šioje aplinkoje kaip mes, jie neskiria, kur teatras, o kur tikras gyvenimas – jiems viskas yra tikra. Todėl vaidinti mažiems žiūrovams rizikinga, yra pavojingų momentų.
Vakaruose teatrai, statydami spektaklius mažiems vaikams, pirmiausiai pasibando su maža auditorija, pasitikrina, ar eina tinkama kryptimi, konsultuojasi su psichologais. O mes pirmą kartą susitiksime su publika per generalinę repeticiją.
Pirmas vaiko apsilankymas teatre yra labai reikšmingas – jeigu jis išsigąs, gali daugiau niekada nebenorėti eiti į teatrą ir netapti žiūrovu.
– Bet jūs nebijote rizikuoti ir šiuo spektakliu raginsite vaikus taip pat nugalėti savo baimes?
– Baimės akys didelės... Visi ko nors bijo, bet neaišku ko. Reikia nebijoti pakovoti už save ir už savo vietą šioje žemėje. Dažniausiai net ne patys vaikai, o jų tėveliai bijo, kad vaikas išeis į gatvę, į darželį ir jį užpuls monstrai, baubai, blogos tetos ir dėdės, arba kur nors nugrius, bet reikia nebijoti eiti per pasaulį ir galbūt paaiškės, kad tas pasaulis – ne toks jau baisus, kaip atrodo. Tai spektaklyje ir daro pagrindinis herojus peliukas, kurio prototipas yra mažas vaikas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Režisierius Antanas Gluskinas |
– Spektaklyje pasikeisdami vaidins Mindaugas Capas ir Gediminas Girdvainis, taip pat Gintarė Latvėnaitė ir Jokūbas Bareikis. Kodėl būtent šie aktoriai?
– Kaip ir visada, žiūrėjau jų darbus, mačiau, kaip kas vaidina, galvojau apie savo medžiagą ir ar jie galės atlikti, pavyzdžiui, kūlverstį. (Šypsosi.) Šiame spektaklyje iš tiesų nemažai fizinių užduočių. Džiaugiuosi, kad visų mūsų pažiūros, kuriant šį spektaklį, sutapo.
– Vaikams kurti spektaklius nėra paprasta, reikia psichologinių žinių, tačiau jus tai traukia...
– Gal tai lemia mano charakterio savybės... Kol kas man tiesiog neįdomu statyti suaugusiesiems. Dar viena sritis, kuri mane domina, – paaugliai nuo 10 iki 16 metų. Ši amžiaus kategorija iš viso neturi jokios teatro produkcijos, išskyrus keletą serialų per televiziją ir Holivudo filmus kino teatre.
O juk tai tas amžius, kada formuojasi žmogaus meninis skonis. Vaikai iki dešimties metų dar neturi kokybės atrankos kriterijų. Jiems gali anime stiliaus filmukas per televiziją būti toks pats įdomus kaip spektaklis. O jau nuo dešimties metų jie pradeda išmokti vertinti.
Žmonės piktinasi, kodėl komerciniai teatrai tokie populiarūs, kodėl jaunimas nenori mąstyti... Bet juk jiems nėra produkcijos, kuri skatintų meninio skonio ir pojūčio vystymąsi! „Keistuolių“ teatras vienintelis turi užsiaugintų žiūrovų, kurie yra išsilavinę. Bet juk yra daugiau įvairių žanrų, kūrinių, pjesių...
– Vadinasi, kitas jūsų darbas bus skirtas paaugliams?
– Taip, turbūt... Tiksliau taip, tik dar nesuderinta. (Nusišypso.)
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Režisierius Antanas Gluskinas |
