Šis romanas pasaulinės literatūros kontekste laikomas vienu pirmųjų antikarinės literatūros kūrinių. Hašeko Šveikas – naivus kareivis, geraširdis idiotas, kurio ištartose frazėse atsiskleidžia beprasmis, tragiškas, o kartu komiškas ir absurdiškas kariuomenės ir paties karo pasaulis.
Balandžio 24, 26 dienomis, Jaunimo teatre debiutuoja režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinys Adomas Juška. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III-ojo režisūros kurso studentas stato spektaklį „Šveikas“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną. Apie savo pirmąjį darbą Adomas sako: „Mano interpretacijoje „Šveikas“ išėjo lyg atskiras kūrinys. Norėjosi plėtoti karo temą. Per Šveiko juoką atsiskleidžia didžiulis karo absurdas. Įsivaizduokite: jei Šveiką išimtume iš romano, jame liktų vien negatyvūs, karo paveikti žmonės „praplautomis smegenimis“. Taip pat daugybė riksmo ir susišaudymų...“
Apie netrukus įvyksiančią premjerą ir absurdišką Hašeko kūrinį – interviu su jaunuoju režisieriumi.
– Esi jaunas kūrėjas, vis dar tebestudijuoji LMTA teatro režisūrą, be to, esi režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinys. Ar prieš pradėdamas studijas jau buvai susipažinęs su šio režisieriaus darbais? Ar tuomet tau buvo svarbu, kad tavo mokytojas būtų E.Nekrošius?
– Pirmą kartą į teatrą atėjau dvyliktos klasės viduryje – likus pusei metų iki stojamųjų egzaminų. Iki tol Nekrošiaus nežinojau. Planavau stoti į kino, o ne teatro režisūrą. Bet, kadangi LMTA vienus metus renka studentus į kino, o kitus – tik į teatro režisūrą, nusprendžiau nueiti ir pabandyti. Aš pats iki tol neturėjau susiformavęs nei nuomonės apie teatrą, nei iš tiesų supratau, kas tas teatras yra. Galvojau, jei įstosiu, pastudijuosiu metus, kol sulauksiu kino režisūros. Pradėjau vaikščioti į teatrą, pamačiau Nekrošiaus „Borisą Godunovą“. Tada peržiūrėjau ankstesnių Nekrošiaus darbų įrašus. Taigi iš esmės, kai stojau, režisieriaus vardas man nebuvo svarbus. Dabar tai galiu pavadinti didele sėkme: tik vėliau supratau, kad, jei nebūčiau pataikęs pas Nekrošių, ši specialybė man nebūtų atrodžiusi tokia svarbi.
– Kaip manai, kokius jūsų gebėjimus režisierius stengiasi atskleisti arba įdiegti? Kuo išskirtinės studijos būtent pas šį režisierių?
– Visas mūsų kursas „pažindintis“ su režisūra pradėjo praktiškai nuo nulio. Viskas vyko aklai, apgraibom. Manau, kad ir Nekrošius tai matė ir suprato. Todėl nebandė mūsų lenkti į kurią nors pusę. Jokios teorijos – tik praktika. Einame į paskaitas, nešamės etiudus ir dirbam. Visas procesas nėra labai kryptingas: gali skaityti, ką nori, remtis, kuo nori, bet galiausiai vis tiek turi pats realizuoti savo sumanymą scenoje. Manau, kad, surinkus kursą, režisieriui neįmanoma neperteikti savo požiūrio į teatrą. Netgi ne specialiai, bet, pavyzdžiui, patariant arba pasiūlant, kaip galima būtų pakreipti etiudą ir pan. Peržiūrėjus mūsų atsiskaitomuosius darbus, tampa akivaizdu, kad braižą, požiūrį mes skolinamės iš savo mokytojo. Sesijų metu mūsų darbų pažiūrėti ateina žmonių iš išorės, ir jie dažnai sako, kad mūsų kūriniai turi daug panašumų su Nekrošiaus darbais. Tai neišvengiama, kai pradedi nuo nulio ir beveik kasdien susiduri su savo mokytoju, matai, kaip jis dirba, kokiais kriterijais vadovaujasi. Žinoma, tai veikia, tačiau man asmeniškai tai netrukdo.
– Prieš pusę metų debiutavai kaip aktorius režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Cinkas“, o balandžio pabaigoje debiutuoji kaip režisierius: statai spektaklį „Šveikas“. Kuriame vaidmenyje jautiesi geriau?
– Aš niekada neturėjau ambicijų ar noro būti aktoriumi, ir tas noras neatsirado iki dabar, net pabandžius atsidurti aktoriaus kailyje. Negaliu sakyti, kad aktoriaus specialybė man nepatinka. Ji man įdomi, dėl to ir sutikau pabandyti ir pajausti, ką reiškia aktoriui išeiti į sceną prieš žiūrovą, ir kažką – būtent tuo momentu – sukurti. Man naudinga suprasti, su kuo aktoriai susiduria, į ką aš, kaip režisierius, juos paleidžiu, nurodydamas tam tikrą veiksmą.
– O kas tau, kaip jaunam režisieriui, scenos menuose atrodo svarbu? Kokią teatro viziją stengiesi kurti pats?
– Man apskritai mene yra svarbus dvasinis žmogaus pasaulis. Tarkovskis sakė: „dvasinis praturtinimas“. Man tai atrodo labai tinkama frazė. Kalbant apie santykį su menu, man asmeniškai labai svarbus retai bevartojamas žodis „siela“. Teatre aš ieškau to paties, ko dairausi ir muzikoje, kine, literatūroje... Tiesiog tai – kitokia kalbos medija...
– Grynoji meno forma?
– Man svarbu, ką galima padaryti tik teatre. Kas būtent yra užkoduota teatre ir teatro galimybėse? Juk tikrai yra kažkas, ko negali suteikti nei kinas, nei literatūra. Būtent tai man ir yra įdomiausia – toji tik teatrui būdinga meninė išraiška.
– Statai spektaklį „Šveikas“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Kodėl pasirinkai šį kūrinį? Kuo jis tave sudomino?
– Viskas prasidėjo prieš metus. Viso studijų semestro tema buvo absurdas. Rinkdamasis medžiagą, skaičiau visų absurdistų kūrybą. Vieną kūrinį jau buvau nusižiūrėjęs, tačiau kurso vadovas režisierius Eimuntas Nekrošius pasiūlė mesti sau iššūkį ir atsiskaitomajame darbe remtis „Šauniojo kareivio Šveiko“ medžiaga. Galima sakyti, kad nuo žodžio „absurdas“ visas šis procesas ir prasidėjo.
– „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ – didžiulis Jaroslavo Hašeko romanas. Kokias temas norėjosi plėtoti savo pasirinktomis „Šveiko“ scenomis?
– Mano interpretacijoje „Šveikas“ išėjo lyg atskiras kūrinys. Spektaklis statomas pagal Jaroslavo Hašeko romaną, bet tai tikrai nėra šio romano ar konkrečių jo scenų pastatymas. Norėjosi plėtoti karo temą. Per Šveiko juoką atsiskleidžia didžiulis karo absurdas. Įsivaizduokite: jei Šveiką išimtume iš romano, jame liktų vien negatyvūs, karo paveikti žmonės „praplautomis smegenimis“. Taip pat daugybė riksmo ir susišaudymų...
Įdomi pati istorija, kaip Hašekas sugalvojo šį personažą: grįžęs namo, tikėtina, neblaivus (autorius tuo garsėjo), ant popieriaus užrašė teiginį apie personažą, kurį buvo sugalvojęs. Atsikėlęs ryte, ant lapelio rado savo užrašą: „Didžiausias idiotas – žmogus, kuris pats nori eiti į karą.“ Žinoma, reikia turėti omenyje ir istorinį kontekstą. Hašekas yra čekų autorius. Tuo metu Čekija Austrijos ir Vengrijos kare buvo lyg ir niekuo dėta, jai šio karo visiškai nereikėjo. Tad čekas, kuris savanoriškai norėtų eiti į karą, tarnauti imperatoriui ir mirti už jį juk turi būti pats didžiausias idiotas. Taigi Šveiko idiotizmas – taip pat labai svarbi tema. Per jį atsiskleidžia šio personažo žmogiškumas. Žmogus, kuris sugeba šypsotis ir juokauti karo metu, labai gerai atspindi bendrą situaciją. Prisimenu, kaip mokykloje per istorijos pamokas mes mokėmės apie karus: matėme vėliavas, imperatorių medalius ir visus kitus atributus, skaitėme apie mūšius... Realybėje karą matau visiškai kitokį. Buvo daug jaunų žmonių, kurie turėjo svajonių, tikslų ir dar tik galvojo, kaip jų gyvenimai susiklostys... Ir staiga prasideda vadinamieji „didieji laikai“. Kare visi šie jauni žmonės privalo atsisakyti savo svajonių, vilčių, asmeninių gyvenimų ir atsiduoti tiesiai mirčiai į nagus. Atsiranda didžiulis disonansas tarp vieno žmogaus gyvenimo ir didžiojo, patosu prisodrinto karo. Čia ir vyksta didžiulis absurdas. Šį absurdą sutinkame Hašeko romane. Pavyzdžiui, daugybė iškabintų propagandinių plakatų (jie skelbia išgalvotus vyriškumo simbolius) karo metu tampa popieriumi kareivių cigaretėms sukti, arba tie patys plakatai išvietėse kareiviams atstoja tualetinį popierių... Tai yra milžiniškas nesutapimas tarp „didžiųjų“ laikų ir mažo žmogaus, einančio mirti. O tų mažų, mirčiai pasmerktų žmonių yra gyvos galybės. Karo realybė – tai abiejų priešiškų pusių apkasai. Abi šios pusės artėja arba traukiasi viena nuo kitos. Tai kartojasi. Kas pasikeitė po savaitės? Niekas. Visi liko maždaug toje pačioje vietoje, tuose pačiuose apkasuose, tik per tą savaitę žuvo šimtai žmonių… Vadinasi, žmogaus gyvenimas niekam vertas. Šitas absurdas egzistavo realybėje, ir tai nebuvo tik skambus žodis.
– Hašeko Šveikas pasaulinėje literatūroje pripažintas vienu ryškiausių satyrinių personažų. O kokį Šveiką pamatysime tavo spektaklyje?
– Tai žmogus, kurio gyvybė nėra vertinama. Jis dėl savo idiotizmo (arba priešingai – dėl žmogiškumo) kariuomenėje nepadarys karjeros. Juk čia tėra du keliai: arba priimti savo vaidmenį ir žemesniuosius žeminti, o aukštesniuosius aukštinti, arba būti tokiam kaip Šveikas, kurio gyvybė niekam nėra svarbi, būti vienam iš tų, kurie pasiunčiami mirti.
– Spektaklyje vaidina aktoriai Andrius Bialobžeskis, Mindaugas Ancevičius, Lukas Petrauskas, Marius Gotbergas. Paprastai debiutuojantys režisieriai renkasi savo kartos aktorius, o tu pasirinkai visiškai skirtingų kartų atstovus.
– Studijuodami mes niekada neturėjome progos dirbti su paraleliniu kursu. Tad „savų“ aktorių nebuvo, ir reikėjo kažkaip suktis iš padėties. Pirmaisiais metais su kursiokais vaidinome vieni kitų etiuduose, antrame kurse pradėjome ieškoti aktorių kitur. Pirmiausia pakviečiau Mindaugą Ancevičių. Vien tai, kad jis sutiko vaidinti Šveiką mano studijų darbe, jau savaime buvo geras ženklas. Man labai įdomu, kad aktoriai yra skirtingų kartų. Statant spektaklį, tai – didžiulis pliusas. Pavyzdžiui, Andrius Bialobžeskis yra tarnavęs kariuomenėje. Kai susitikom pirmą kartą, papasakojau jam, kaip įsivaizduoju šios knygos įvykius, scenas, kur matau tą karo absurdą. Bet aš kariuomenėje niekada nebuvau. Nei kariuomenės, nei karo nepažįstu. Apie tai sužinau tik skaitydamas knygą, vadinasi, mano žinios yra vien teorinės. Daviau Andriui pavyzdžių, o jis ima ir papasakoja kokią istoriją, kuri jam nutiko kariuomenėje. Ir ta istorija visiškai atitinka mano įsivaizdavimus. Taigi tas absurdas iš tiesų egzistavo, ir tai nebuvo tik skambus žodis. Kariuomenės kasdienybė kare – pilna absurdo.
