Dar daugiau, – kaip sako kūrėjai, dramaturgas su istorija elgiasi „lyg didžėjus“, sumaišydamas visas jos versijas į vieną ir finale išgaudamas nebūtą pasakojimą, tokiu pat principu, kaip šiuolaikinėje spaudoje sukuriamos „fake news“ (angl. – melagienos). „Idomenėjas“ parodo šiuolaikinėje visuomenėje veikiantį mitų kūrimo mechanizmą, kuriam tiesa visai nerūpi. Tikėdamiesi, jog tiesa visgi dar svarbi realybėje, susitikome pakalbinti A.Jankevičiaus tiek apie spektaklį, tiek ir apie jį patį.
– Kaip jūsų kūrybiniame kelyje atsirado Rolando Schimmelpfennigo „Idomenėjas“?
– Tai buvo ilgas kelias. Su pjese pirmą sykį susipažinau berods 2012 m., norėjau kurti diplominį darbą su studentais, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nepavyko. Šis Schimmelpfennigo kūrinys ypatingas, nes kalba apie dalykus, kurie svarbūs kiekvienam žmogui, patiriančiam kismą santykyje tarp individualybės ir sociumo. Individas su savo pojūčiais, siekiamybėmis ir norais nekinta, o sociumas yra fiktyvi sąvoka. Kiekvienas žmogus nori apibrėžtų dalykų, šis noras ateina ne iš sąmonės, o iš prigimties. Ko jis nori yra sąlygota to, ką jis įsivaizduoja kaip laimę, o sociumas šiuo atveju yra žaidimo aikštelė, kuri labai dažnai nuveja nuo individualių minčių ir pojūčių bei intensyviai siūlo tai kas yra „svarbu“. Sociumas nėra svarbu, – tai abstrakcija. Demokratija – abstrakcija, socializmas – abstrakcija, totalitarizmas – abstrakcija. Pats didžiausias nesusikalbėjimas ir pats didžiausias siaubas apima žmones tada, kai jie visą tai suvokia kaip savo savastį. Tai nėra jų savastis, žmonės nėra apie tai.
Kiekvienas žmogus nori apibrėžtų dalykų, šis noras ateina ne iš sąmonės, o iš prigimties.
– Kodėl „Idomenėją“ statėte būtent Panevėžyje? Ką šiandien šis teatras reiškia jums pačiam?
– Statyti spektaklį pagal „Idomenėjo“ pjesę siūliau keliems teatrams, šie nesutiko dėl medžiagos keblumo, o štai Juozo Miltinio dramos teatras sutiko kurti spektaklį savo žemėje. Man tai buvo brangu, visada brangu kuomet žmonės patiki vienas kitu be išskaičiavimo. „Idomenėjo“ pastatymas Juozo Miltinio dramos teatre tiesiogiai susijęs tiek su teatro vadovu A.Venckumi tiek su meno vadovu A.Špilevojumi, kurie patikėjo mano žodžiais apie medžiagos svarbą. Juozo Miltinio dramos teatras per paskutinius 20 metų užsitarnavo nestabilios tektoninės plokštės statusą. Tačiau šiandieninis A.Venckaus ir A.Špilevojaus tandemas, – geriausia kas galėjo atsitikti teatrui, dėl labai paprasto dalyko: aktoriai turi galimybę negalvoti apie profsąjungas, jie gali kurti. Man atrodo, kad teatras yra būtent apie tai, t. y., visi daro tai, ką pagal savo profesiją turi daryti.
Reikšmė, kaip sąvoka, man yra susijusi su ilgalaike veikla, buvimu. Miltino teatre pastačiau vieną spektaklį, tad galiu kalbėti apie įspūdžius, ne apie reikšmę. Įspūdžiai aplankė labai pozityvūs, čia sutikau didelį aktorių altruizmą bei gebėjimą leisti sau mąstyti plačiai. Apskritai teatruose egzistuoja tokia keista teorija, kuomet režisierius atvažiuoja kurti spektaklio, sustato aktorius kaip buratinus ir nuo to neva gaunasi pridėtinė vertė, tikrai ne. Pridėtinė vertė išauga kuomet atvykęs režisierius pajunta ir išgirsta žmones, kurie nori patys save girdėti, tai yra viso ko pagrindas ir stebuklas. Girdėti save reiškia, kelti klausimus nepaisant amžiaus ar statuso, užduoti sau klausimus reiškia leisti būti pažeidžiamam, o tai yra vertybė. Tokiu būdu mezgasi dialogai, priešingu atveju teatras būtų tas pats ofisas. Žmonių, kurie nori girdėti save aš sutikau Panevėžyje ir už jų žmogišką silpnumą juos myliu. Jie leido man priartėti bei juos pažinti, ne tik atlikti režisieriaus funkciją.
– Jūsų kūryba – drąsi ir raiški savo nuomone, ar pats kasdienybėje esate panašus į savo įsivaizduojamus ir aktorių pagalba kuriamus veikėjus?
– Man atrodo, jog esu panašus į savo kuriamus personažus, nes jokios kitos medžiagos išskyrus savo gyvenimo, pojūčių, širdies ir raumenų aš neturiu, kaip kitaip galėčiau kurti? Teatro menas bei pati jo forma, raiška yra paranki, nes čia mažiau pavojaus užgauti kitą (žmogų), nei kalbantis asmeniškai. Neslėpsiu, man labai daug kas šiame gyvenime nepatinka, nesuprantu, kodėl didelė žmonių dalis daro tai, ką daro. Teatro terpė suteikia galimybę bendrauti išvengiant asmeniškumų ir tuo pačiu apeliuoti į žmonių intelektinę, emocinę, pojūčių brandą ir patirtį. Spektaklis yra pozicijos išsakymas. Tai terpė, kur susikalbėjęs su aktoriais ir pasiekęs konsensusą, tam tikrą pojūtį, gauni arba pajunti atsakymą. O atsakymai patys savaime yra labai vertingi. Pastebėjau, kuomet spektaklis emociškai, jusliškai paliečia, atsakymas dažniausia būna mentalus, intelektinis. Čia nebesvarbu patiko ar nepatiko spektaklis ir man tai nerūpi, – svarbu ką vidinis pasaulis, įniršis arba betarpiška meilė gali, kad kiti pasijustų šiek tiek nuogi prieš save.
Miltino teatre pastačiau vieną spektaklį, tad galiu kalbėti apie įspūdžius, ne apie reikšmę.
– Režisieriai gyvena kitų žmonių nagrinėjimu, bet šį kartą šiek tiek apsukime žaidimo lentą ir pabandykime išgirsti atsakymus, kurie leistų pažinti jus patį.
1. Ar tikite tobulos laimės egzistavimu? Kodėl?
Ne. Nes nežinau kas yra tobulumas, man tai susiję su dieviškumu. Aš nesu dievas, dėl to į tai ir nepretenduoju.
2. Ko labiausiai bijote?
Vemti.
3. Kokia jūsų paties savybė jus erzina?
Galvoju, kad esu durnas.
4. Kokia kitų žmonių savybė jus erzina labiausiai?
Pliurpimas.
5. Kokiu žmogumi šiandien žavitės labiausiai?
Steve Jobs‘u.
6. Kas jums yra didžiausia prabanga?
Mylėti ir sugebėti apie tai pareikšti.
7. Kokia žmogaus savybė yra labiausiai pervertinta?
Intelektas.
8. Kokio gyvo žmogaus labiausiai nekenčiate?
To, kuris man aiškina kas aš esu.
9. Kokį posakį vartojate per dažnai?
Ta prasme?
10. Kuo grįžti po mirties norėtumėte?
Augalu, manau švendre.
11. Jums brangiausias turimas daiktas?
Mano kūnas.
12. Vienas dažniausių jūsų apibūdinimų, kurį vartoja kiti, bet klysta?
Manau, kad faktiškai 95 proc. žmonių, kurie mane pirmą kartą pamato, galvoja, kad aš killeris ir manęs bijo. Tai yra jų klaida, aš toks nesu.
Jeigu dabar nusileistų dievas ir paklaustų manęs ko noriu, atsakyčiau, kad po mirties manęs niekas neprisimintų.
13. Mėgstamiausias rašytojas/ai?
Atiduosiu duoklę visiem dzenbudizmo rašytojams, nors jų net neįmanoma įvardyti kaip rašytojų, iš esmės visi dzenbudizmo mokytojai žodžiu perduodavo savo išmintį mokiniams, o šie užrašydavo. Kodo Savaki, Tibeto Lamos, – jie mano kelrodės žvaigždės ir bičiuliai, su kuriais sunkią valandą pasikalbu. Kalbant apie šiuolaikinius rašytojus, vienareikšmiškai būtų Viktoras Pelevinas, Tomas Eliot’as. Ir vis dėl to pridėčiau Karlą Marksą, nors negaliu pakęsti kairiųjų pažiūrų, bet šis žmogus kaip mąstytojas įdomus dėl egzistencinių ir transcendentinių polių, įdomus, kaip prieštarų mišinys.
14. Mėgstamiausias fikcinis personažas?
Mokytojas Yoda.
15. Kaip norėtumėte mirti?
Norėčiau mirti natūralia mirtimi. Jeigu dabar nusileistų dievas ir paklaustų manęs ko noriu, atsakyčiau, kad po mirties manęs niekas neprisimintų. Nenoriu savo atmintimi teršti kitų ateities ir nenoriu, kad mano praeitis būtų pretekstas kažkam kurti mitus. Kiekvienas turi gyventi tuo, kuo jis gimė.
