„Smagu po daugybės metų sugrįžti į LNDT Didžiąją sceną, bet nemanau, kad tai reikėtų vadinti mano sugrįžimu į Lietuvą, nes aš niekada nebuvau iš čia pasitraukęs ir, kiek galėjau, dirbau su „Cezario grupe“, – tikino C.Graužinis.
Režisierius su jungtine „Cezario grupės“ ir LNDT trupės aktorių komanda žiūrovų teismui atiduos pagal Jeano Giraudouxo pjesę „Šajo pamišėlė“ pastatytą spektaklį „Ir vėl viskas bus gerai“.
„Aplinkui viskas atrodo labai rimta, visi šneka labai rimtai – nuo to net ima skaudėti galvą. Man teatre neįdomu kalbėti apie visuomenės problemas, daug įdomiau mąstyti nepraeinančiomis temomis apie gimimą, meilę, mirtį, dievo paieškas, – savo poziciją aiškino menininkas. – Todėl bandžiau sugalvoti linksmą spektaklį, lyrinę komediją, nes, mano nuomone, viešojoje erdvėje ir gyvenime labai trūksta humoro. Tai, kas vadinama humoru televizijoje ar pigiame komerciniame teatre, yra šaipymasis, parodijavimas. O juk galima juoktis ne iš kažko, o su kažkuo, drauge. To stebuklingo dalyko – juoko – vis mažiau girdžiu, o man norisi, kad jis pasigirstų teatre – tai geriausia, ką galiu duoti savo draugams ir žiūrovams.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Cezaris Graužinis |
C.Graužinis pastebėjo, kad panašiais lozungais į savo spektaklius kviečia ir Lietuvos komercinio teatro spektaklių kūrėjai.
„Visada sakiau, kad man teatras yra geras bet koks, išskyrus nuobodų. Jis gali būti ir komercinis, ir nekomercinis. Užsienyje komercinis teatras yra labai stiprus technine prasme, pastatymams reikalaujama daug įdirbio ir pastangų, o Lietuvoje komercinis teatras yra apgailėtinos būsenos. Spektakliai statomi greitai, žiūrovams pateikiama tik pigių juokelių. Tokį teatrą vadinu baisiausia tarša, kurioje yra daug nuodingų sudedamųjų dalių“, – savo menine ideologija pasidalijo C.Graužinis.
Jo pastebėjimu, rimti valstybiniai teatrai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje yra priversti įrodinėti savo svarbą visuomenei.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Cezaris Graužinis |
„Lietuvoje po VEKS skandalo visi menininkai paversti vagimis, aferistais. O teatras, norėdamas įrodyti savo reikalingumą, imasi aštriai socialių, net politinių temų, kurios eskaluojamos visur. Nemanau, kad tai yra geras kelias, nes teatras tampa padėvėtų drabužių parduotuve, – retai išsakomomis mintimis dalijosi C.Graužinis. – Pjesėje „Šajo pamišėlė“ kalbama apie pasaulio išgelbėjimą, kuris greičiausiai vyksta sapnuojančio žmogaus ar kvailelio galvoje – revoliucija vienu elegantišku judesiu sutvarko visą tikrovę. Galbūt šis spektaklis turi kažkokių sąsajų su politikavimu, bet jos yra ironiškos.“
Spektaklyje vaidina „Cezario grupės“ aktoriai Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas ir Vilma Raubaitė, taip pat artistai Vytautas Rumšas, Evaldas Jaras, Algis Dainavičius, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Vytautas Anužis, Mindaugas Jusčius, Birutė Mar, Jūratė Vilūnaitė ir kiti.
„Šiame spektaklyje nebus ryškių pagrindinių vaidmenų, neverčiu jų kurti ryškių personažų, nes jų pilna visur. Tai bus grupės žmonių pasisakymas, o ne savęs parodymas, – aiškino būsimos premjeros režisierius. – Teatro menas man brangus tuo, kad čia galima įkūnyti nematomus dalykus, o aktorių aš matau kaip žiūrovo vaizduotės provokatorių. Todėl tegul žiūrovai susikuria personažus savo galvoje – taip bus tik įdomiau.“
