Režisierius tiki psichoterapine teatro galia ir neabejoja, kad visas menas siekia padėti žmogui įveikti savo problemas ir nepalūžti užklupus negandoms. I.Jonynas prisipažįsta, kad mene jam įdomiausia eksperimentuoti ir nepaisyti ribų, o grįžti į teatrą jį paskatino kūrybinio grynumo ilgesys, rašoma pranešime spaudai.
– Kodėl Jūs grįžtate į teatrą po 15 metų? Įprastai teatro žmonių kryptis būna priešinga – visi nuo teatro nori eiti į kiną. O Jūs perėjote į kiną, sulaukėte pasisekimo ir grįžtate į teatrą, kodėl?
– Visą laiką girdėjau sakant – nemėgstu teatro. Rodos, garbės reikalas yra visiems pareikšti, kad nemėgsti teatro. Man visada buvo įdomu eiti ten, kur kažkas yra kitaip. Niekada nebuvau didelis teatralas, net kai stačiau spektaklius. Bet man visąlaik patiko bet kokia meno forma, kuri nuveda kažkur toliau, negu pats gali įsivaizduoti.
Teatras yra savotiškas užribis. Kažkas anapus realybės, kur žmogus sutinka būti apgaudinėjamas. Tiksliau, sutinka priimti realybę sąlygine kalba. Ir ta kalba kažkodėl veikia ir įtikina jį. Kaip ir žmoguje – yra vidinis pasaulis, ir yra kūnas. Lyg prasiskverbtum per realybės kūną į vidinį realybės sluoksnį. Spektaklį, kuris darytų labai stiprų poveikį, sukurti daug sunkiau negu gerą filmą. Manau, kad gerų filmų yra daug daugiau negu gerų spektaklių.
Ir muzikoje, ir šiuolaikiniame mene man visąlaik patikdavo peržengtos ribos. Kur tu pereini į kažkokį kitą mąstymo lygmenį arba pasielgi kažkaip drastiškai, pankiškai. Visą laiką jauti tokį gyvą nervą. Turbūt teatre visada to yra. Manau, kad daugeliui žmonių turbūt teatras yra savotiška užuovėja. Jie ateina čia atsijungti, patirti kitokį realybės pamušalą.
Matyt, pasiilgau to jausmo – kurti kartu, išbūti bent kažkiek ramiai vien kurdamas.
Matyt, pasiilgau to jausmo – kurti kartu, išbūti bent kažkiek ramiai vien kurdamas. Neskubėti, negalvoti apie tai, kada reikia pabaigti pamainą, kiek kainuoja filmavimo technika. Norisi pasinerti į kūrybinį grynumą. Kai su bendraminčiais scenoje įeini į tą sąlyginę būseną, surandi sąlyginę kalbą, bandai surasti, kad tai emociškai veiktų žiūrovą. Tuomet tarsi iš nieko gimsta kažkas. Gal tai mane teatre labiausiai ir traukia. O dabar dar toks laikotarpis, kai visur labai intensyvu, agresyvu, ir teatras yra tarsi savotiška vidinė atsvara.
– Kalbant apie kūrinį, kurį pasirinkote, – statydamas spektaklį, jūs labiau remiatės pjese ar filmu?
– Pirma perskaičiau pjesę, ir man ji yra visai apie ką kita negu filmas. Su filmu mano spektaklis neturės nieko bendro – bendras tik tekstas, dramaturgija. Mane apskritai teatre domina visai kiti dalykai. Domina tai, ko negali padaryti kine, – būtent tas sąlygiškumas. Kai toks kartais visiškai absurdiškas veiksmas, kuris realybėje jau būtų beprotybė, teatre tampa kalbos forma, kalbos dalimi, pačia kalba.
Repeticijos su choreografu yra bandymas surasti savo kalbą, kuri nėra realybės kalba. Sunku, nes didelė rizika paslysti ir padaryti nesąmonę, absurdą. Man įdomu eksperimentuoti, atsidurti ten, kur dar nebuvau, bet visada yra rizika, kad gali ir nepavykti. Todėl labai svarbūs žmonės, su kuriais kuriu. Prieš kviesdamas aktorius, aš jiems norėjau papasakoti, kas jų laukia, – tai gali būti ir nesėkmė. Man labai patinka Maestro iš Panevėžio aktoriaus apibūdinimas, kuris šiais laikais yra pamirštas, – kad aktorius yra filosofas ir akrobatas kartu. Norėčiau pamėginti nors šiek tiek sugrąžinti tai į sceną. Norėčiau suderinti fizinį teatrą su draminiu teatru. Ir čia jau tam tikras prieštaravimas savaime, nes tai atrodo dvi nelabai besijungiančios materijos. Bet jei manęs paklaustų, kas man patinka teatre, tai turbūt visi tie spektakliai būtų ne draminiai, ne klasikiniai aktoriniai, o Dimitrio Papaioannou, Alaino Platelio, Pinos Bausch, Jano Fabre, Romeo Castellucci darbai.
– Kaip šiame spektaklyje bandote suderinti fizinį teatrą su draminiu teatru?
– Tai atrodo labai klasikinė pjesė. Bet joje, kaip bet kurioje geroje dramaturgijoje, slypi antras dugnas. Labai svarbus šios pjesės leitmotyvas – kaip kiekvieno iš mūsų ego išbalansuoja pasaulį ir aplinkinių gyvenimus. Siekdamas savo laimės, savo tikslų ir būdamas gana moralus žmogus, kartais darai dalykus, kurie griauna kitų gyvenimus. Tai yra apie tėvo personažą, bet taip pat ir apie kitus. Lygiai taip pat sūnus – jis ateina ir pradeda griauti. Kiekvienas su savo mažučiu arba dideliu ego ateina ir pradeda keisti pasaulį. Svarstyklės visada į vieną pusę nusvyra. Man pasidarė labai įdomu, kaip tas balansas galėtų fiziškai atrodyti scenoje.
Antra pjesės dalis – negebėjimas balansuoti, būti stabiliam šiame pasaulyje, kai kiekvienas žingsnis svarbus. Jei įsivaizduotume svarstykles – jas keli skirtingai judantys žmonės sveria kiekvienas į savo pusę. Svarstyklių fizika yra šio spektaklio scenografijos pagrindas. Judesys atsirado kaip bandymas išsilaikyti ant plokštumos. Man norėjosi, kad tema atsivertų ne tik per klasikinę aktorystę, bet ir per fiziką.
Pabaigoje esama sąlygiškumo. Kai supranti, kad viskas yra įvykę, bet herojus dar nenori to priimti, jis dar bando įsivaizduoti geresnį pasaulį, kurio niekada nebebus. Tai irgi yra tiesioginė teatro metafora, toks teatrinis ženklas – mes ateiname į teatrą pamatyti to, ko nėra. Ir tuo patikim. Matyt, pagrindinis herojus taip pat bando patikėti, kad tai įmanoma. Įmanoma tai, kas neįmanoma. Man tai yra savotiškas kodas, kuris „atrakina“ visą dramaturgiją.
Ego ir yra visų mūsų veiksmų priežastis: kuo jis didesnis, tuo mes norime būti svarbesni.
– Atrodo, kad šiandien labai geras metas statyti šią pjesę. Pagrindinis personažas tėvo užkrautus lūkesčius vėliau pats perkelia savo sūnui. Kaip Jūs priėjote prie temos ir kur, Jūsų galva, slypi jos aktualumas?
– Savo ego estafetę mes perduodame iš kartos į kartą. Ego ir yra visų mūsų veiksmų priežastis: kuo jis didesnis, tuo mes norime būti svarbesni. Ir čia, matyt, yra didžioji kova su savimi. Herojus tarsi bando būti geresnis nei jo tėvas. O sūnus, matyt, nebenori to priimti.
Esminė tema – mūsų ego išbalansuoja ne tik mus, bet ir visus aplinkui. Mokėti koegzistuoti ir būti ant tų svarstyklių taip, kad jos nenumestų esančiojo kitoje pusėje – sudėtinga gyvenimo užduotis. Juk pats tėvas nėra blogas žmogus, jis nori, kad visiems būtų gerai. Mūsų norai yra mūsų problema ir bandymas juos įgyvendinti, matyt, daro mus ne tik laimingus, bet ir šiek tiek nelaimingus. Ir daro nelaimingus tuos, kurie yra šalia. Man visas to spektaklio įvaizdis yra bandymas išsilaikyti ant plokštumos, kuri kartais pati yra labai nestabili, net ne dėl mūsų kaltės. Mes gyvename tokiais permainingais laikais, kai kiekvienas savaip bando prisitaikyti, išbūti, išjausti tą laiką, tai nėra paprasta užduotis.
Tai tarsi turėtų būti sėkmingo žmogaus istorija. O tu matai be galo nelaimingą žmogų. Ir jokie socialiniai sluoksniai iš esmės nekeičia mūsų žmogiškosios prigimties. Visi žmonės, kad ir kur būtų, kur begyventų, kad ir kokiam socialiniam sluoksniui priklausytų, stengiasi išgyventi, būti laimingi ir egzistuoti, koegzistuoti su kitais. Tai pati sudėtingiausia užduotis – kaip neprarandant savo gyvenimo nesugriauti kitų. Šis aspektas įdomiausias ir pjesėje. Ją galima priimti labai buitiškai arba kaip labai didelę viso pasaulio, kuriame bandome būti laimingi ir mėginame egzistuoti, metaforą.
– Šioje pjesėje tragedija tarsi užkoduota nuo pat pradžių – iš karto supranti, kas bus. O paskui ilgainiui pasidaro nebeaišku. Florianas Zelleris sužaidžia sąlygiškumu ir realistiškumu?
– Pjesė yra šviesi, nors baigiasi tragiškai. Nepaisant visko, supranti tą geresnę, šviesiąją žmogaus pusę ir tiki, kad vilties yra – jis turi šeimą, dar vieną sūnų. Matyt, visos skausmingos patirtys, jeigu sugebi pasidaryti išvadas, veda į šviesesnę pusę.
Teatras, kaip bet koks menas, yra lyg psichoterapijos seansas – kartais turi praeiti kažkokius sau nemalonius dalykus, kad išsivalytum, atsipalaiduotum ir išmestum lauk tai, kas išgyventa, nebegrįžtum prie to. Aišku, žmonėms sunku priimti sudėtingus dalykus, kai ir taip gyvenimas nesaldus. Net jei pasakojama tragiška istorija, išėjęs po spektaklio įkvepi ir supranti, kad ne viskas taip juoda. Kad yra periodų, yra dalykų, kuriuos turi išgyventi, pereiti.
Kokia yra meno prasmė? Humanizmas turbūt. Ir ši pjesė apie humanizmą. Nori nenori – kad ir kokia dramatiška, tačiau pirmiausia ji – labai humanistinė. Ir man norėtųsi, kad žiūrovas išeitų su lengvesniu jausmu, nebūtų prislėgtas. Manau, kad net ir rodant dramatiškus dalykus, reikia žmogui parodyti šviesą koridoriaus gale.
– Gyvenant tokiais permainingais laikais, kokia yra teatro misija?
– Psichoterapija. Manau, kad viso meno tikslas yra humanizmas ir bandymas žmogui, pasitelkus kitų kūrybą, žingsniuoti per savo problemas, per savo pasaulį, patikėti kažkuo šviesesniu, sugebėti nugalėti savyje – kartais demonus, kartais mažas problemas. O kartais tiesiog atsipalaiduoti.
Labai gerą pamoką man davė kinas. Mes visi kažkada svajojome būti kubrikais ar feliniais, ir ne mažiau, manėme, kad vertingas tik aukštasis menas. Bet kartais tas lengvas pramoginis menas taip pat vertas savo vietos. Žodis „pramoga“ turi negerą prieskonį, bet išties tu ateini „atsijungti“, pabūti, pasijuokti, paverkti, pasijaudinti ir atitrūkti nuo realybės. O kartais svarbu tiesiog iššaukti gerą emociją. Emocija turbūt yra esminis meno priėmimo receptorius. Gali labai racionaliai matyti dalykus ir sakyti, kad jie tau gražūs, įdomūs, nelaukti... Bet kai tave įtraukia, kai tu patiki, tada ir įvyksta tas kūrybos stebuklas. Teatras savo laikinumu ir savo efemerija yra labiausiai emocijoms tinkama vieta. Simbolinė vieta – emocijos gimsta, čia pat ir dingsta.
Aš norėčiau būti tuo darbininku, į kitas kategorijas nepretenduoju.
Man tas sąlygiškumas yra tai, dėl ko atsiranda noras ateiti į teatrą, efemerija, patikėjimas sąlyginiais dalykais. Tuo teatre mes ir įdomūs vieni kitiems – kad sugebame vieni kitus įtikinti, jog pabuvus ten, toje tamsoje, akimirkai tavo gyvenimas tapo truputį kitoks. Jis netapo iliuzija, bet akimirkai pasikeitė. Man atrodo, to visi mėgstantys teatrą čia ir ateina.
– Prieš tris dešimtmečius ryškiai debiutavote Jaunimo teatro scenoje, vėliau pasukote į kiną. Ar per tą laiką Jūs labai pasikeitėte?
– Kaip kūrėjas turbūt nepasikeičiau – man visada buvo įdomu pabadyti tai, ko nesu daręs. Yra keletas režisierių tipų. Tai filosofai, kuriems pasirinkta meno sritis – kinas, teatras ar šokis – yra tik įrankis, ir jie nori atskleisti filosofiją. Tada yra meistrai – jų darbai beprotiškai aukšto lygio, absoliutūs novatoriai. Ir yra darbininkai – tie, kurie ateina ir tiesiog daro savo darbą profesionaliai. Aš norėčiau būti tuo darbininku, į kitas kategorijas nepretenduoju. Turi suprasti, ar menas ir jo forma tau yra tikslas, ar tik įrankis. Ir turbūt tai skiria visus kūrėjus. Tai tiesiog skirtingos mąstymo formos, bet nė viena iš jų nėra geresnė ar blogesnė.
Visąlaik įdomu, kodėl žmogus taip mąsto, kodėl tave tai paveikia. Ir čia turbūt yra didžioji kūrybos stebuklo dalis – staiga supranti, kad wow: tau atveria mažus vartelius į kažkokį didelį pasaulį. Būtent atidaryti tas duris, langą ar mažytę orlaidę turbūt ir yra mūsų visų tikslas ateinant kažką parodyti žmonėms. Tai sudėtinga.
Kai esi jaunas, tau vienodai – svarbu išsitaškyti, nustebinti, ir tai labai sveikintina. O vėliau vis dažniau savęs klausi: ar tikrai turi ką pasakyti žmonėms, ar tikrai taip svarbu čia būti? „Jei tik gali nekurti, nekurk“, – taip visur parašyčiau. Jei kuri, vadinasi, dar smilksta tavyje nežinia kas, dar nori kalbėti. Kūryba yra nuostabus dalykas, vienas gražiausių žmogaus gebėjimų. Kūryba viskame: santykiuose, darbe, susikurti savo gyvenimą. Bet kai jau įsipareigoji, kad kažkas sumokės už bilietą, galvoji – ar tikrai taip turiu, ką pasakyti, kiek galiu iš tikrųjų tą orlaidę praverti?
Man nelabai patinka posakis, kad menas tik užduoda klausimus, bet nepateikia atsakymų. Tai ir sunkiausia – turi pateikti atsakymą, iš anksto žinodamas, kad jis nebus teisingas. Jis bus kvestionuojamas, bet turi jį pasakyti, kad iššauktum reakciją. Šis spektaklis, jo pabaiga, irgi yra reakcija – tėvo. Pjesė vadinasi „Sūnus“, tačiau pagrindinis herojus yra tėvas, ne sūnus, nes būtent su juo įvyksta transformacija. Paskutinė scena yra atsakymas – tai neteisingai išspręsta lygtis, kurios atsakymas klaidingas. Bet jis yra ir tave veikia. Čia ir yra didžioji užduotis: kaip prisiimti sau atsakomybę pateikti atsakymus, žinant, kad jie nebus teisingi? Užprogramuota, kad nebus teisingi, nes teisingo atsakymo nėra. Gal kokie nušvitę žmonės žino, bet aš tikrai nežinau, ir būtų įžūlu sakyti kitaip. Tačiau ateini ir bandai kurti, ir kažką daryti. Nežinau, kodėl.
