„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Scenos kryžiumi už debiutą įvertintas N.Jasinskas – apie meilę, karą ir mirusią Lietuvos teatro tradiciją

„Kas man duota – tai mintis. Mintis ir kalba – didžiausi mano ginklai“, – sako jaunasis teatro režisierius Naubertas Jasinskas. Nors režisierius dar neseniai debiutavo, bet jau šiais metais pelnė Auksinį scenos kryžių geriausio jaunojo menininko kategorijoje.
Naubertas Jasinskas
Naubertas Jasinskas / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Su N.Jasinsku kalbamės apie teatrą, jo požiūrį į scenos meną, kūrybinius siekius bei aktualius dalykus – koronaviruso pandemijos pasekmes menui ir karo Ukrainoje sukeltas emocijas.

Paklaustas ką mano apie Lietuvos teatrą, režisierius negaili kritikos bendražygiams ir rėžia: „Man atrodo, lietuviško teatro tradicija neseniai numirė.“

– Pirmiausia smalsu paklausti, kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti režisieriumi?

– Į mano tapimą režisieriumi galima pasižiūrėti mitiškai. Mano senelis buvo dramaturgas, aktorius ir režisierius, jis taip pat buvo Naubertas Jasinskas – paveldėjau jo vardą. Mano buvimas teatre kažkuria prasme predestinuotas, nes tėvai galėjo mane pavadinti ir kitu vardu.

Iš kitos pusės – mane visą laiką traukė menai. Manau, tai susiformavo vaikystėje – močiutė veždavosi mane į Rygos operos ir baleto teatrą, kur teko matyti įvairių pastatymų, kurie, manau, turėjo didžiulę įtaką mano vaizduotės parametrams.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas

Atsimenu vieną spektaklį, kuris, regis, vadinosi „Geltonasis tango“. Mes su močiute sėdėjome balkone, labai toli nuo scenos, o joje šokėjai pleveno tarp netikro sceninio vėjo, buvo orkestras, viskas atrodė taip magiška... Gerai neatsimenu, bet man tai paliko didžiulį įspūdį. Manau, tai turėjo labai didelę įtaką renkantis tokį kelią, kokį pasirinkau.

Tad nesvarbu, iš kurios pusės, bet tai, kad aš režisūroje – mano senelių įtaka, skirtingų jų įtakų sintezė.

– Esate sakęs: „Tapo aišku, kad tikrai nebūsiu aktoriumi, nes tai per daug sudėtinga“. O ar dabar, jau būnant režisieriumi, nepasakytumėte, kad būti juo taip pat sudėtinga? Kodėl aktoriaus darbas jums atrodo per daug sudėtingas?

– Nepakeičiau nuomonės. Nors režisūra yra sudėtinga specialybė, nes tai reikalauja ne tik meninės vizijos ir ambicijos, bet ir vadybinių sugebėjimų, gebėjimo save reprezentuoti. Kurti yra viena, save reprezentuoti – kas kita. Lietuvoje egzistuoja ši bėda – turime jaunų menininkų, kurie nemoka savęs pateikti.

Režisuodamas aš išgyvenu įvykių seką, veikėjų linijinį arba nelinijinį naratyvą, aš jį surandu, užrašau ir užfiksuoju, tuomet galiu papasakoti.

Pats sudėtingiausias dalykas aktoriui yra tai, jog kiekvieną kartą reikia suvaidinti šimtu procentų, kad mes patikėtume kuriamu įvaizdžiu. Ir tam, kad žiūrovas patikėtų, tam tikrą situaciją ir jausmą reikia išgyventi kiekvieną kartą, t. y. repeticijoje ir spektaklyje. O tai yra labai sudėtinga.

Gerai, jei spektaklyje nutinka tai, kai galima suvaidinti laimingos meilės sceną (ar kitą itin malonų jausmą), bet meilė ir drugeliai scenoje būna labai retai. Na, arba tai būna tik keli procentai sudedamosios spektaklio dalies. O dramos reprezentacija ir filtravimas per save man atrodo nesuvokiamo sudėtingumo procesas. Norint jį atlikti, reikia nežmoniškų jėgų ir tam tikro išprotėjimo.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas

– Regis, jūsų darbuose paliekama nemažai vietos žiūrovo interpretacijoms... Ar nebijote būti suprastas klaidingai? O gal ne tai svarbu?

– Tai man nėra svarbu. Man patinka meno kūriniai, kurie neturi linijinio naratyvo, kurie nėra sudėlioti priežasties–pasekmės principu. Tuomet atsiranda vietos fantazijai ir interpretacijai. Man patinka neverbalaus susikalbėjimo momentas, tas jausmas, jog „aš suprantu, nors negaliu išreikšti to žodžiais“, tartum „aš suprantu tam tikrą pojūtį“. Mane labai žavi, kad mes galime matyti tą pačią situaciją per šimtą skirtingų perspektyvų. Spektaklis turi du polius – arba veikia atmosferiškai, arba per pasakojimą, kai mes galime susijungti su veikėjų išgyvenimais.

Mane labai žavi, kad mes galime matyti tą pačią situaciją per šimtą skirtingų perspektyvų.

– Gal toks ir yra jūsų kūrybinis siekis: griauti tai, kas nusistovėję, ieškoti naujų formų, palikti vietos žiūrovo interpretacijoms, skatinti mąstymą?

– Aš nežinau savo tikslaus kūrybinio siekio, man svarbu nagrinėti filosofiją, suvokti keliamas ir sau išsikeltas mintis, perspektyvas, požiūrius į tam tikrus klausimus.

Dėl ko filosofija žavi? Visų pirma – tai kelia bendrumo jausmą, antra vertus – tai atidaro vietos fantazijai. Ten nėra konkretumo, tuomet kalbame apie kolektyvinį susišnekėjimą, per abstrakciją. Kas man – beprotiškai žavu.

Nagrinėju Jono Meko kūryba (jo kūrybos laikotarpį, po antrojo pasaulio karo praėjus šešeriems metams). Jis kalba apie kolektyvinius išgyvenimus, beprasmybę, pokario įtampas. Ir jei jo kūryboje išmeti tam tikrus vietovardžius, laiką, tai skamba lyg parašyta šiandienos kontekste. Nagrinėdamas J.Meko kūrybą, supratau, kad laikas neegzistuoja. Niekas ir šiandien nepasikeitė mūsų, kaip tautos, suvokime į tam tikrus įvykius.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas

Pavyzdžiui, aš esu pacifistas, bet karas Ukrainoje pažadino manyje žudymo jausmą. Prireikus, atrodo, galėčiau šaltu veidu paimti šautuvą ir panaudoti jį naikinimui. Iki šiol tokia mintis niekada nebuvo šovus man į galvą. Ir ta mintis šiuo metu, manau, nesvetima niekam. Vadinasi, mus visus kažkas sieja, ir tai yra kolektyvinė atmintis to, ko niekad nesam patyrę.

Man įdomios situacijos, momentai, kurie kalba apie veiksnius, kurie visus jungia, jie yra abstraktūs, bet kartu mes visus juos gerai suprantame. Man įdomus komunikacijos būdas, kuris visiems būtų suvokiamas. Tai gal nėra kūrybinis tikslas, bet tai yra laukas, kurį aš dabar tyrinėju.

Man įdomus komunikacijos būdas, kuris visiems būtų suvokiamas.

– Paminėjot labai svarbią temą, kurią šiomis dienomis sunkoka „apeiti“ – karą Ukrainoje, kuris vienaip ar kitaip paveikė mus visus, tarp jų ir menininkus. Kaip karas veikia jūsų kūrybą?

– Reikėtų sulaukti, kol karas pasibaigs, nors nemanau, kad jis baigsis greitai. Manau, kad tai bus pragaras, kuris mus sekios ilgą laiką. Kai pragaras bent kiek aprims – tuomet bus galima kažką vertinti. Šiuo metu tai nesukelia impulso kurti. Bet galėčiau pakritikuoti institucijas, kurios bando iš karo uždirbti pinigus. Tai tampa nebe pilietine palaikymo akcija, o traukos objektu pritraukti lankytoją / žiūrovą / vartotoją.

Tad karas mano suvokimo į kūrybą esamuoju momentu nepaveikė. Aš tik dabar galiu reflektuoti kūrybos pokytį, įvykusį dėl koronaviruso pandemijos.

– Viename interviu esate sakęs: „Manau, viskas išeina iš meilės, tik vėliau prisideda pinigai, valdžia. Net valdžia yra dėl meilės, dėmesio.“ Ar šių dienų karo Ukrainoje kontekste jūsų nuomonė nepakito? Kodėl?

– Aš ir toliau manau, kad meilė ir valdžia – labai susiję dalykai.

Meilė yra jausmas, dėl kurio mes nesąmoningai atsikeliam iš lovos ryte. Kiekvieną dieną, bent jau dauguma žmonių, atsikelia iš lovos su viršuždaviniu, kad sutiks žmogų, su kuriuo įvyks kažkas nepaprasto. Aš kalbu apie tą žmogų, kurį auginame svajonėje. Jeigu jo nėra, mes einame kažkur, pavyzdžiui, į kavinę, tikėdamiesi, kad jį sutiksime. Mes visąlaik – sąmoningai ar nesąmoningai – ieškome TO žmogaus. Žmogaus, su kuriuo būtų galima patirti meilės nuotykį (ir aš čia nekalbu tik apie erotinį polėkį). Iš to noro neišsipildymo atsiranda labai daug atspalvių: pavydas, kerštas, nepasitikėjimas savimi.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas

Nacijos suvokimas taip pat su tuo susijęs. Kodėl nemeilė iš mūsų kaimynės Rusijos yra nesuvokiamo dydžio? Įsivaizduokime, kad Rusija įvykdytų ne „karinę operaciją“, o, pavyzdžiui, švietimo specialiąją misiją Ukrainoje. Investuotų pinigus į švietimą, kad visi gerai gyventų. Skamba nesąmoningai. Bet jeigu tai, kas vyksta šiandien, eitų ne iš nemeilės, o iš meilės? Jeigu tuos trilijardus dolerių, kuriuos valstybė išnaudoja gynybai, mes investuotume į universitetus? Reikia pakeisti mąstymo būdą – mes turime daugiau investuoti į vienas kitą.

Kodėl nemeilė iš mūsų kaimynės Rusijos yra nesuvokiamo dydžio?

– Užsiminėte, kad koronaviruso pandemija paveikė jūsų kūrybą. Papasakokite kaip? Ar radote naujų išraiškos formų? Ar kūryba stabtelėjo?

– Pandemija prasidėjo tuo pat metu, kai prasidėjo mano kūryba. 2019 metais buvo mano kūrybinis debiutas. 2020 metais vyko „Sirenų“ open call‘as, kur dalyvauti galėjo bet kas, tad su naujai suburta komanda sudalyvavome ir patekome. Vienas iš reikalavimų buvo tas, kad spektaklis patenkintų pandemines sąlygas ir atlieptų esamo laiko būseną. Mes su komanda padarėme teatrinę instaliaciją Jono Meko vizualiųjų menų centre, kuri turėjo didelę įtaką mano tolimesnėje kūryboje. Tai buvo bandymas suvokti nelinijinį naratyvą, būseną, santykį su virtualiu pasauliu. Šis darbas pakeitė mano mąstymo būdą, kaip galima mąstyti scenos mene.

Pandemija man davė tarpdisciplininį požiūrį į scenos meną. Man nebeįdomu statyti pjeses, man įdomiau sujungti esamas būsenas, nuojautą, galvoti apie mąstymo modelius, o ne atkartoti kažkieno jau parašytą pasakojimo seką.

Krizė duoda erdvės permąstyti labai daug dalykų.

Su pandemija aš debiutavau, tai suformavo kelią, mintis ir požiūrį. Man pandemija – aukso puodas. Krizė duoda erdvės permąstyti labai daug dalykų.

– Kaip manote, koks dabar būtų jūsų gyvenimas, jei nebūtumėte pasirinkęs teatro kelio? Ar buvo planas B?

– Nebuvo plano B, stojau tik į režisūrą ir žinojau, kad įstosiu. Bandžiau ir muzikos mokyklą, ir konstruoti per spalvas, bet kas man duota – tai mintis. Galiu kurti mintimi. Mintis ir kalba – didžiausi mano ginklai.

– Tuomet įdomu paklausti, kodėl vis dėlto pasirinkote teatro, o ne kino režisūrą? Be to, paminėjote, jog filmuojate, jūsų spektakliuose imponuoja nuorodos į kino meną...

– Aš galvoju apie kiną. Turiu įdomią idėją, ji brandi mano vaizduotėje.

Kodėl teatras, o ne kinas? Pirma, mano minėta predestinacija, antra – Lietuvoje yra sukurtas teatro mitas. Visi žino, kad Lietuva yra teatro šalis. Tas mitas plėtojamas nuo pat mano paauglystės. Kalbant iš dabartinės perspektyvos – man patinka turėti daug laiko ir mąstyti. Teatre gali keisti savo kuriamą paveikslą iki pat paskutinės akimirkos. O kai nufilmuoji, tu nieko nebegali keisti.

– Minėjote teatro mitą. O kaip žiūrite į šiuolaikinį Lietuvos teatrą, t. y. į tai, kas dabar vyksta teatro plotmėje?

– Manęs prašė užpildyti vieną anketą, kurioje buvo klausiama: koks tavo santykis su lietuviško teatro tradicija? Aš parašiau „joks“. Man atrodo, lietuviško teatro tradicija neseniai numirė. Eimunto Nekrošiaus nebėra, Jonas Vaitkus aukso amžiaus seniai praėjo, ką pastaruoju metu kuria Oskaras Koršunovas – sunku net rinkti žodžius, Rimas Tuminas – tam tikra prasme irgi numirė (dėl politinių aspektų). Iš grandų nieko nebeliko, taškai sudėti.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Naubertas Jasinskas

Man atrodo, lietuviško teatro tradicija neseniai numirė.

O kalbant apie jaunuosius kūrėjus – tai besiformuojantis dalykas. Yra skirtingi požiūrio taškai, temos, suvokimas, estetikos. Nemanau, kad bent vienas iš mūsų – jaunų režisierių, žavisi vieni kitų darbais. Ne dėl to, kad prasti darbai, bet egzistuoja tyrimo stadija. Kyla klausimas: kodėl daroma taip, kaip daroma? Bent iš mano pusės vyksta didžiulis tyrinėjimas.

Didžiulė problema ta, kad niekas neina žiūrėti vieni kitų darbų, niekas nežino, kas ką daro.

– Ar asmeniniai išgyvenimai atsispindi jūsų kūryboje?

Spektaklis yra viena didžiulė mano patirtis. Nors tos patirtys gali būti ir kažkieno papasakotos. Bet teatre jos niekada nėra kuriamos tiesiogiai. Į spektaklį atėję artimieji negalėtų atpažinti mano patirčių. Man patinka ne pati situacija, o mąstymo modelis. Kitaip tariant, aš sintetinu savo patirtį.

– Būtų įdomu sužinosi, kokie teatro pavyzdžiai jus žavi. Gal galite pateikti spektaklio ar režisieriaus, atspindinčio jūsų kūrybinį suvokimą, pavyzdį?

– Yra du režisieriai. Pavyzdžiui, vokietė Susanne Kennedy, kurios pasaulio suvokimo estetika man labai artima. Ir yra kitas – lenkų režisierius Krystianas Lupa.

– Pasidomėjus jūsų kūryba, panašu, kad dažnas kūrybinis naratyvas – šeimos santykiai (spektakliai „Pelikanas“, „bowel“). Kodėl taip yra?

– Šeima yra visa ko pagrindas. Bet kas yra šeima? Ar įsipareigojimas bendrauti su žmonėmis, kurie yra susiję tik kraujo ryšiu, turi nulemti būdą gyventi? Aš mąstau, kad ne. Man nepatinka skiepijamas požiūris „bendraukime su giminėmis“, nes mus sieja kraujo ryšys.

Aš turiu žmonių, kurie nesusiję su manimi giminės ryšiais, bet yra tokie artimi, kad aš net tokių artimų giminių neturiu.

Per šeimą mes galime rekonstruoti labai daug kultūrinių, socialinių momentų. Iš asmeninės perspektyvos man labai įdomus lytiškumo klausimas, tiek tarp tos pačios, tiek tarp skirtingos lyties porų, tarp komuninio bendravimo (pvz., kaip gali koegzistuoti trys žmonės romantiniame santykyje). Draugavimas ir šeimos sampratos suvokimas man labai aktuali tema, nes žodyje „šeima“ telpa labai daug santykių mechanizmų.

– Pakalbėkime apie jūsų premjerinį spektaklį „bowel“. Spektaklis pastatytas pagal žiaurumo teatro įkūrėjo Antonino Artaudo pjesę „Kraujo purslai“. Esate sakęs: „A.Artaudo norėjo būti labai paveikus, kurti tokį teatrą, kuris gali palįsti po oda. Lyg kas dantų krapštuku įdurtų į panagę. Taip tikslu ir taip nemalonu.“ Ar ši citata tinka ir jūsų kūrybai?

– Aš norėčiau, kad tiktų. Bet jei taip sakyčiau apie savo kūrybą, tai būtų labai pretenzinga. Labai svarbu yra palįsti po oda, nes šiandieninėje visuomenėje kuris laikas egzistavo atbukimas (nors karo situacija šį bei tą pakeitė). Dabar žmonės pernelyg jautrūs. Aš irgi jautrus, žinias apie karą žiūriu tik kas trečią dieną. Tame sujautrėjime reikia palįsti po oda: tai išnaudoti per manipuliaciją, tačiau gražiam tikslui.

– O kaip jums atrodo, kodėl išvis reikia kelti neigiamas emocijas?

– Manęs viena bičiulė yra paklaususi: „Kodėl tavo spektakliai yra tamsūs?“ Nors taip „tamsiai“ aš negyvenu, bet kažkodėl tamsūs išgyvenimai įvyksta kūryboje. Gal tai vienas iš momentų, kolektyvinės atminties išgyvenimai, kurie mumyse egzistuoja.

Jei mes turime konfliktą, mes bandome jį atskleisti per priemones, kurios mus supa. Jei naudoju nemalonias priemones, vadinasi, tai yra aplinka, kuri mane supa. Aš matau tokią aplinką: daug neteisybės, panikos, smurto. Vien mano magistro darbas buvo apie smurto aspektus šiuolaikiniame teatre. Sunku atsakyti į šį klausimą, parašęs visą darbą, dar labiau pasiklydau beieškodamas atsakymo.

Tame sujautrėjime reikia palįsti po oda: tai išnaudoti per manipuliaciją, tačiau gražiam tikslui.

– Esate minėjęs, jog šiuo metu repetuojate naują spektaklį. Papasakok, kokie artimiausi jūsų, kaip režisieriaus, planai?

– Šį sezoną premjerų nenusimato, laukia darbų, kurie jau įvyko, plėtojimas. Bus daug spektaklių rodymų.

Kitą sezoną laukia įdomių dalykų – Valstybiniame Jaunimo teatre įvyks spektaklis, kuris kuriamas pagal šiuolaikinio prancūzų rašytojo Édouardo Louiso novelę „The End of Eddy“. Šių metų gale kursiu spektaklį, skirtą J.Meko šimtmečiui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs