– Kiek asmeniškas šis spektaklis tau ir kūrybinei komandai?
– Artimoje aplinkoje turiu žmonių, kurie yra kovoję, bet ne Afganistano kare. Kai kurių komandos narių šeimos nariai yra sugrįžę iš karo. Tačiau šiomis temomis nėra kalbama, jos dulka neliečiamos.
– Ar repeticijų pradžioje ieškojote bendro karo suvokimo?
– Apie tai daug kalbame, dalinamės įžvalgomis, matytais filmais, kitomis patirtimis – bandome suvokti, kas visa tai yra. Bet pirmiausia galvojame apie žmogų kare ir stengiamės jį įsivaizduoti, empatiškai atjausti tą karo brutalumą ir išsekimą.
– Spektaklyje remiatės Zigmo Stankaus memuarų knygomis „Kaip tampama albinosais“ ir „Miražas“. Ar scenoje dokumentiškai atkuriate autoriaus išgyvenimus?
– Tai yra mūsų inspiracija, bet neturime tikslo dokumentaliai parodyti, koks tiksliai buvo tas karas ar laikmetis. Kai kurie spektaklio įvykiai yra išsamiai aprašyti Z.Stankaus knygose, kai kuriuos dubliuoju, o kai kuriuos sutelkiu į vieną. Lygiai taip pat yra ir su personažais. Spektaklyje yra trys pagrindiniai veikėjai. Jiems tarsi autoriaus antrininkams priskiriamos tam tikros jo savybės, tarnybos draugų charakteristikos. Visi kiti spektaklyje veikiantys personažai yra sulipdyti iš skirtingų istorijų detalių, įvesta ir moteriškoji linija.
Tam, kad suprastume laikotarpį, turėtume bendrą suvokimą apie Afganistaną ir įvykius ten, analizavome karo priežastis, šalių tikslus, pasekmes ir t.t. Supratę tai, ėmėme gilintis konkrečiai į žmogų ir analizuoti jį kaip didelės rankos pavaldinį. Ruošdamiesi spektakliui susitikome su Vilniaus Afganistano karo veteranų sąjungos ir Klaipėdos Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“ nariais. Norime susitikti su autentišku žmogumi, bet nesiekiame atkurti asmenybių ar išgyventų aplinkybių.
– Pagrindiniai spektaklio aktoriai – jauni vyrai, kurie yra šiek tiek vyresni už vaikinus, sugrįžusius iš karo tarnybos. Kaip jie ruošiasi vaidmenims?
– Psichologiškai aktoriams nėra lengva. Analizuojame, su kokiomis traumomis iš karo grįžta tie jauni vyrai. Įsivaizduoji, kaip juos kamuoja nemiga vieną dieną, savaitę, mėnesį. Jei pavyksta užmigti, persekioja tas pats košmaras, tie patys vaizdiniai, didžiulis kaltės jausmas dėl kare padarytų dalykų ar tiesiog dėl to, kad išlikai būtent tu. Aktoriai ieško, dėl ko jaučiasi kalti asmeniškai, ką ne taip padarė, ką norėtų pataisyti, kur norėtų sugrįžti, ko nebegali padaryti, ir tuos jausmus didina mažiausiai kelis kartus.
– Ar tai yra vyriškas spektaklis?
– Gal nuskambės kiek seksistiškai, tačiau karas yra labai vyriška tema. Ir tai yra neigiamas dalykas, nes kraštutinis žmonijos žiaurumas būtent pasireiškia per vyriškas patirtis. Spektaklyje nėra daug karo ar žiaurumo scenų. Mane labiau domina patirtis, kaip sugrįžus iš to žiaurumo vėl gyventi normalų gyvenimą.
– O kokia moteriškosios linijos funkcija?
– Skaitant Z.Stankaus knygas reikėjo ne kartą jas užversti ir atsidusti bandant suvokti, kaip žmogus gali išgyventi tokiose aplinkybėse. Ir tai nėra tik karo žiaurumai, tai liečia visą armijos sistemą. Todėl spektaklyje atsirado moteriškoji linija, kuri yra šalia ir tarsi kempinė sugeria artimojo patirtus išgyvenimus. Tiesa, ši linija yra fikcija.
– Bet juk ir pats sugėrei ir ilgai nepaleidai Z.Stankaus kūrybos ir jo karo išgyvenimų.
– Knygą „Kaip tampama albinosais“ perskaičiau, kai buvo pakartotas jos leidimas 2008 m. Ir ji liko manyje su kažkokiu pojūčiu, vaizdiniu, garsu, nuojauta.
– Kokios galėtų būti pirmos dvi savaitės sugrįžus namo iš tarnybos?
– Kažkas galbūt valgys be saiko, verks džiaugsmo ar liūdesio ašaromis, ilgai miegos savo lovoje, o kažkas galbūt tiesiog nesupras pasikeitusių aplinkybių. Manau, kad gali būti labai daug skirtingų scenarijų. Būdamas tarnyboje svajoji, kada galėsi susitikti su draugais, laukiančia mergina, tėvais, giminėm, kada galėsi nueiti į savo mylimas vietas ar nuvykti ten, kur dar nebuvai. Bet sugrįžus viskas atrodo kitaip. Spektaklyje ir keliame klausimą – ar gali sugrįžti?
– Ir kaip atsakote?
– Taip, visi trys veikėjai sugrįžta, tačiau pasąmoningai pasirenka visiškai skirtingus grįžimo scenarijus.
– Sugrįžimą į civilį gyvenimą gali apsunkinti ir pakitusios vertybės.
– Galbūt tai yra per paprastas palyginimas, bet sugrįžus į miestą po mėnesio praleisto sodyboje gyvenimas atrodo sukurtas ir netikras. Visi kažkur skuba, turi tiek daug reikalų, net pačio miesto kvapas tampa nepriimtinu. Ir tada supranti, kad viskas juk ne apie tai. Karo situacijoje materialiniai dalykai tampa nebesvarbūs, nes čia svarbiausia yra tavo ir šalia esančio žmogaus gyvybė. O sugrįžus į civilį gyvenimą matai žmones, kurie yra užmiršę gyvybės trapumą, kurie yra pamiršę apie riziką netekti gyvybės ir gyvena dirbtinais rūpesčiais. Bet juk didžiausia vertybė yra tai, kad esu gyvas.
– Tokiose situacijose, kai esi bazėje ir nežinai, ar ryt eisi kovoti į kalnus, ar galėsi dar vieną dieną ramiai praleisti palapinėje, kur galima rasti laimę?
– Daugeliu atvejų tave palaiko prisiminimas, iš kur tu atėjai, ir žinojimas, kad kai visa tai baigsis, grįši ten, kur tau gera. Manau, kad taip pat labai svarbu tuo momentu išlaikyti gerą humoro jausmą. Kaip ir Z.Stankus savo knygose – karys nušautas, bet juk taip gražiai krenta nuo skardžio.
– Ne kartą esi minėjęs, kad jeigu nebūtum įstojęs į aktorinio meistriškumo studijas, būtum ėjęs studijuoti į karo akademiją. Ką dabar galvoti apie tokį sprendimą?
– Meilė tėvynei, istorijos vertinimas, kultūra, tauta yra labai svarbu. Bet kai į tai žiūri per tarnybos prizmę ir įvertini visą aparatą, tai tampa kraštutine priemone. Ginkluota reakcija į konfliktą ar nesutarimą turėtų būtų paskutinė ginčo sprendimo priemonė. Yra ir daugiau būtų, kuriuos būtina išbandyti prieš liejant agresiją. Galiu spėlioti, kaip būtų, jei būtų, bet esu labai laimingas, kad esu čia.
