Iš Argentinos kilęs R.Garcia daugiausiai spektaklių rašo ir kuria Ispanijoje bei Prancūzijoje, tačiau jo kūryba apkeliauja įvairias pasaulio šalis. „Niekada neturėjau pastovios vietos, konkretaus teatro, kuriame nuolat dirbčiau. Tokios vietos turėti net nenorėčiau. Taip pat neturiu ir pastovios komandos, su kuria statyčiau visus savo spektaklius – mėgstu keisti žmones priklausomai nuo projekto“, – pasakojo režisierius.
Spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ nėra pats naujausias R.Garcios spektaklis. Šviežiausias režisieriaus kūrinys – spektaklis „Golgotos piknikas“, kuris po kelių dienų bus rodomas Berlyne. Dėl religinės tematikos – Kristaus nukryžiavimo ir tuo metu rengiamo pikniko – šis spektaklis Prancūzijoje susilaukė panašios reakcijos, kokios susilaukė Romeo Castellucci kūrinys „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.
„Situacija tokia analogiška, kad negalime kaltinti Lietuvos ir sakyti, kad tik čia radikaliai nusiteikę katalikai kelia protestus. Tokių pačių reakcijų dar visai neseniai Prancūzijoje susilaukė ir R.Garcia“, – pasakojo diskusiją moderavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė Elona Bajorinienė. Ji pripažino, kad jai labai malonu, jog R.Garcia Lietuvoje vieši jau antrą kartą.
Natūralu, kad religinė tematika sukelia daug polemikos. Protestuotojai, mano manymu, yra kvailiai, kurie daug rėkia, bet nesugeba nueiti ir pasižiūrėti spektaklio. Visi esame laisvi ir kurti galime bet kuria mus dominančia tema.
Anot režisieriaus, „Natūralu, kad religinė tematika sukelia daug polemikos. Protestuotojai, mano manymu, yra kvailiai, kurie daug rėkia, bet nesugeba nueiti ir pasižiūrėti spektaklio. Visi esame laisvi ir kurti galime bet kuria mus dominančia tema. Katalikybė mane domina todėl, kad ji sugriovė mano gyvenimą. Esu turėjęs daugybę problemų, susijusių su Bažnyčia. Religija nėra dieviška – vienintelis dieviškas dalykas yra laisvė.“
Kadangi R.Garcia kuria netradicinius ir kanonus laužančius spektaklius, režisierius neturi tokio teatro, kurį drąsiai galėtų vadinti namais. „Greičiausiai to priežastis yra ta, kad Ispanijai mano kuriamas teatras yra nepriimtinas. Jei kurčiau klasikinius spektaklius, prie kurių visi pripratę, galbūt ir turėčiau savo teatrą-namus. Man įprasta savo spektaklius rodyti visame pasaulyje – važiuoju ten, kur mane pakviečia. Kartais tam tikri spektakliai yra sutverti konkrečiam miestui“, – kalbėjo režisierius.
R.Garciai nėra baisu atsidurti vis kitoje kultūrinėje aplinkoje – net režisieriaus komanda susideda iš įvairių tautybių žmonių.
Festivalyje „Sirenos“ pasirodžiusio spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ tikslas, anot režisieriaus, yra pavaizduoti mirties skausmą. „Nenorėjau, kad šis skausmas atsiskleistų primityvia ir paprasta forma, todėl sugalvojau į spektaklį įterpti gitaras. Skausmą kuria ne tik aplinka, bet ir garsas. Manau, kad mirtis yra karnavalas, skausmo šventė“, – savo įžvalgomis apie spektaklį dalinosi R.Garcia.
Modernius spektaklius statantis režisierius teigia: „Noriu kurti politinį teatrą, kuriame dominuotų aiškios ir stiprios politinės idėjos. Mano tikslas – poetine, teatro kalba perteikti tas idėjas. Mano kūryba skiriasi nuo kitų režisierių, nes dauguma jų turi aiškią idėją ir temą, kurią užsibrėžė atskleisti savo spektaklyje. Man tai nebūdinga: mano spektaklių idėjos dažniausiai vystosi darbo eigoje.“
Vartotojiškumas ir vyriškumas – temos, kurios dažnai šmėžuoja R.Garcios kūryboje. Pats režisierius juokauja, kad dėl dominuojančios visagalio vyriškumo temos savo spektaklius jis vadina feministiniais.
Spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ spalio 4 d. buvo rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
