Po antrą dieną rodyto spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” diskusijoje su publika sutiko dalyvauti ir režisierius R.Castellucci, ir spektaklyje vaidinę aktoriai – Gianni Plazzi bei Sergio Scarlatella.
Vėjo dvelksmas gali virsti uraganu
 |
| Monikos Baltrušaitytės nuotr./Protestas prieš Romeo Castellucci spektaklį |
Trečią kartą Lietuvoje viešintis režisierius kadaise remdamasis Dante yra pasakęs, kad menas yra niekas – jis tėra tik vėjo dvelksmas. „Šiandien matome, ką tas vėjo dvelksmas gali padaryti. Panašu, kad bent jau Lietuvoje jis gali virsti uraganu”, – taikliai pastebėjo diskusiją moderavęs filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius.
„Cenzūra užgauna ne menininkus, o laisvus piliečius. Ji yra vulgari ir iškraipanti žmonių mąstymą”, – R.Castellucci.
„Tai teisingas ir nuostabus Dantės pasakymas, nes oras bei vėjas neturi kūno, bet įsiterpia tarp daiktų. Vėjas prasiskverbia, įsismelkia ir tempia daiktus. Manau, kad taip įvyko šį vakarą”, – samprotavo R.Castellucci, kuris patenka į tų kūrėjų gretas, kurie išdrįsta paliesti šventumo temą.
Už Lietuvos nacionalinio dramos teatro durų besibūriuojantys, rožinį kalbantys ir plakatais „Romeo Castellucci – antikristas” apsiginklavę protestuotojai uraganą sukėlusio režisieriaus neišgąsdino. Priešingai – jam ši situacija net pabodo.
„Esu pavargęs nuo stereotipinio kai kurių, vadinančių save katalikais, prisistatymų aukos pavidalu. Nebandau sukelti jokios reakcijos, tiesiog atlikau savo darbą, ir tiek. Išankstinės nuomonės, kai spektaklis dar nematytas, lengvai pavirsta į cenzūrą. Jos negaliu priimti ne kaip menininkas, bet kaip pilietis. Cenzūra užgauna ne menininkus, o laisvus piliečius. Ji yra vulgari ir iškraipanti žmonių mąstymą”, – pasakojo protestuotojų elgesio nesuprantantis R.Castellucci.
Anot režisieriaus, meną ir religiją jungia glaudus, net giminišku galintis vadintis ryšys: „Manau, kad menas yra glaudžiai susijęs su religija. Pasakysiu netgi daugiau – menas ir religija gimė laikydamiesi už rankų. Jie gimė iš to paties poreikio, todėl jų santykis yra giminiškas. Prieš kelis šimtmečius šis santykis nutrūko: šventumo vaizdavimas transformavosi ir buvo pradėti naudoti kitokie šventumo įvaizdžiai.”
Išganytojo portretas pasirinktas neatsitiktinai
R.Castelluci teigia, kad Jėzaus veidą spektaklyje demonstruoti nusprendė todėl, kad būtent šis veidas yra seniausias menininkų vaizduojamas modelis: „Šįkart man reikėjo absoliutaus modelio – Jėzaus veido, nes šis veidas – nuo senų laikų dominuojantis Vakarų meno modelis. Mane sukrėtė galimybė pristatyti šį veidą scenoje. Šis, Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas turi tikslias charakteristikas: pirmiausia ta išraiška, kurios negalima iššifruoti. Iškyla klausimas: tai reiškia dalyvavimą ar atsiribojimą? Jo šypsena atrodo pašiepianti, tačiau apie akis to nepasakysi. Svarbiausia, kad paveikslas žiūri į akis kiekvienam žiūrovui, nes tas žvilgsnis žiūrovą išrengia nuogai.”
„Tai nėra kurioziškas stebėjimas žmogaus, kuris susitepa. Tas, kas susitepa, esu aš pats. Ir tai yra nuoroda į žodį šventumas”, – apie spektaklio metu demonstruojamas išmatas pasakojo režisierius.
Granatų mėtymas simbolizuoja maldą
Spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” nėra iš tų kūrinių, kurie diktuotų konkrečią mintį ir aikštėn keltų aiškias ir suprantamas idėjas. „Neturiu rakto šiam darbui atrakinti ir negaliu įvardinti konkrečios spektaklio reikšmės. Kiekvieną scenoje matytą gestą galima interpretuoti įvairiai. Pavyzdžiui, granatas galima traktuoti kaip įžeidimą, bet jos gali simbolizuoti ir maldą. Šis spektaklis prieštaringas ir jis nesiūlo vieno požiūrio taško – siūlo šimtą. Arba siūlo tiek požiūrio taškų, kiek salėje yra žiūrovų”, – savo kūrinio koncepciją dėstė R.Castellucci.
 |
| Monikos Baltrušaitytės nuotr./Po prieštaringo Romeo Castellucci spektaklio vykusi diskusija |
Režisierius tikina, kad granatas į Jėzaus atvaizdą mėtančių vaikų scena turi daugybę prasmių.
Režisierius tikina, kad granatas į Jėzaus atvaizdą mėtančių vaikų scena turi daugybę prasmių. „Granata simbolizuoja smurtą, bet tai yra žaidimas, nes jos ištraukiamos iš kuprinių. Antra vertus, tai nekaltas veiksmas, nes granatas mėto vaikai”, – pasakojo R.Castellucci.
Skandalingo kūrinio autorius tikina, kad spektaklyje vaidinę vaikai buvo informuoti apie jo turinį ir jiems buvo paaiškinta, kad granatų mėtymas nėra vienareikšmiškas veiksmas ar smurto aktas. Vaiko su granata įvaizdis R.Castellucci scenoje atsirado įkvėptas fotografės Dianos Arbus nuotraukos, kurioje vaizduojamas sulysęs, žaislinę granatą laikantis vaikas. „Akyse atsispindi įniršis, kuriam prieštarauja jo kūno nekaltumas. Ši nuotrauka man nėra tik vaiko atvaizdas – joje matau mus visus”, – apie jį sužavėjusią fotografiją pasakojo režisierius.
R.Castellucci spektaklį įkvėpė dvi karaliaus Dovydo psalmės
Daugybės atgarsių susilaukęs spektaklis atsirado įkvėptas dviejų Biblijos psalmių – 22-osios ir 23-iosios. „Mane pribloškė tai, kas vyksta tarp šių dviejų psalmių, – pasakojo R. Castellucci. – 22-oji psalmė prasideda žodžiais „Viešpatie, tu esi mano ganytojas.” O 23-ioji psalmė yra abejonės psalmė, kuri primena į koncentracijos stovyklas patekusių žydų padėtį. Joje yra sakoma „Dieve mano, kodėl tu mane apleidai?” Taigi viskas yra labai prieštaringa. Šis spektaklis pagrįstas dviguba temperatūra, o tikėjimo branduolys yra abejonė.
Filosofas Algirdas Davidavičius įsiterpė į audringą diskusiją ir pastebėjo, kad spektaklyje, kuris paremtas bibliniais motyvais, Tėvas nepalaimina Sūnaus. „Priešingai – Sūnus tampa savo Tėvo tėvu. Tai daugeliui vyrų šiais laikais aktuali situacija”, – pastebėjo filosofas.
„Ilgai ieškojau tikrojo Viešpaties veido, bet atradau jį čia. Telaimina jus Dievas”, – susijaudinusi kalbėjo žiūrovė.
Apie spektaklyje vaizduojamą tėvo ir sūnaus santykių tragizmą, kuris įgauna biblinių Tėvo ir Sūnaus įvaizdį, režisierius atsiliepia šitaip: „Tėvas, apsipildamas išmatomis, atlieka patetišką meilės gestą, norėdamas atkreipti į save dėmesį. Manau, kad apie meilę galima kalbėti pasitelkiant net pačius bjauriausius įvaizdžius – ekskrementus.”
Priešingai nei ekskrementai, aktorių ašaros buvo tikros
Spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” senatvės kankinamą ir išmatų nebelaikantį tėvą vaidinęs aktorius Gianni Plazzi teigia, kad „reikėjo daug pastangų ir vidinio mobilizavimosi. Įsitraukiau į šį spektaklį ir jame ne vaidinau, bet gyvenau. Net verkiau iš tikrųjų. Esu išgyvenęs panašią situaciją, nes taip buvo nutikę mano artimam žmogui. Kiekvieną kartą po suvaidinto spektaklio, man reikia bent pusvalandžio, kad atsigaučiau. Šį kūrinį išgyvenu kaip maldą.”
Sūnų vaidinusį aktorių Sergio Scarlatella labiausiai neramino tai, kad senuku reikėjo rūpintis iš tikrųjų, ir tai, kad scenos, kuriose jis valo savo tėvo išmatas, atrodytų tikros. „Nežinojau, kaip reikės tinkamai tvarkytis su ekskrementais. Nenorėjau, kad viskas virstų grotesku ar karikatūra. Labiausiai norėjau, kad vaidyba atrodytų įtikinama”, – atviravo S.Scarlatella.
Į susitikimą su R.Castellucci susirinko tiršta žmonių minia. Viena moteris, užduodama klausimą režisieriui, apsiverkė. „Ilgai ieškojau tikrojo Viešpaties veido, bet atradau jį čia. Telaimina jus Dievas,” – susijaudinusi kalbėjo ji. „Ačiū”, – trumpai ir drūtai padėkojo R.Castellucci.
