2014 m. balandžio 4 d. „Mistras“ rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Tikra istorinė asmenybė – mistras – Andžejus Tovianskis (akt. Ramūnas Cicėnas), Antašventės dvaro valdytojas Molėtų krašte – Mariaus Ivaškevičaus „atradimas“ ieškant garsių molėtiškių. Mažai kam žinoma, tačiau be galo įdomi asmenybė. Andžejus Tovianskis buvo įtakingas XVIII amžiaus pabaigos, XIX amžiaus pradžios Paryžiaus veikėjas, po Napoleono Bonaparto mirties įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Save vadino pranašu, mesiju, mistru ir Napoleono idėjų tęsėju. Sakėsi, kad jo tikslas – pritraukti į žemę Viešpaties karalystę. Aplink šią utopišką idėją ir sukasi spektaklio veiksmas.
Pjesėje „Mistras“ iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai
Dar šiek tiek istorijos: po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Andžejus Tovianskis puoselėjo Lenkijos išlaisvinimo idėjas. Tačiau mistras nebuvo geras oratorius, jam reikėjo žmogaus, kuris būtų patrauklus miniai. Taip į savo sektą jis įtraukė rašytoją, poetą Adomą Mickevičių (akt. Jokūbas Bareikis). Tuo metu Adomas Mickevičius dėstė Paryžiaus Collège de France ir jau nebekūrė. Poetas nuo pat mažens domėjosi mistika ir ezoterika, todėl greitai įsiliejo į sektą ir tapo mistro dešiniąja ranka. Pažinties su Adomu Mickevičiumi pradžioje Andžejus Tovianskis išgydė sunkiai sergančią jo žmoną Celiną (akt. Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė) – šito nepavyko padaryti kitiems to meto gydytojams. Į rašytojo namus Andžejus Tovianskis atvyko kartu su „guvernante“, kuri iš tiesų turėjo mistrui padėti manipuliuoti rašytoju. Tai buvo taip pat lietuvė Ksavera Deybel (akt. Valda Bičkutė), Paryžiuje garsėjusi savo šokiais ir verkimais, bohemiškoje aplinkoje dar žinoma kaip „Izraelio kunigaikštytė“.
Spektaklyje taip pat skamba autentiška Adomo Mickevičiaus paskaita Collège de France – ja baigiasi pirmas spektaklio veiksmas.
Dar mažiau kam žinoma, kad, susipykęs su mistru, Adomas Mickevičius įkūrė savo sektą. Rašytojas, poetas to meto salonuose garsėjo kaip puikus improvizatorius: pagautas įkvėpimo jis galėjo iš anksto nepasirengęs sukurti tūkstantį eilučių.
Teatrališkas, estetiškas, gaivališkas ir didingas
Adomo Mickevičiaus socialinėje aplinkoje buvo daugelis to meto intelektualų, inteligentų: kompozitorius F. Šopenas (akt. Mantas Vaitiekūnas), rašytojai Ž. Sand (akt. Gabrielė Tuminaitė), O. De Balzakas (akt. Audrius Bružas), filosofas P. Leru (akt. Leonardas Pobedonoscevas), amerikietė žurnalistė M. Fuler (akt. Ineta Stasiulytė, Vaida Būtytė). Dramaturgas juos taip pat įtraukia į polemiką su mistro idėjomis.
Pjesėje „Mistras“ iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“. Šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“.
Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, veikėjai apsėsti utopiškų idėjų ir projektų, manijos kurti originalumu pritrenkiančias teorijas. Įkvėpti Didžiojo Romantizmo, dramaturgas Marius Ivaškevičius, režisierius Rimas Tuminas kartu su scenografu Adomu Jacovskiu, kompozitoriumi Faustu Latėnu ir kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, sukūrė itin teatrališką, estetišką, gaivališką ir didingą scenos kūrinį.
