Skirtingi aktoriai atliko tą patį vaidmenį: sunkumas ir lengvumas
Pirmiausia „Dorianą“ režisierius pastatė Vokietijoje, kartu su D’haus teatru Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus). Vokietijoje tai buvo monospektaklis, kuriame vaidino vienas aktorius – Christianas Friedelis, kūręs jau ne pirmame R.Wilsono spektaklyje. Tačiau atvykęs į Lietuvą, R.Wilsonas pakeitė koncepciją ir monospektakliui pasirinko du skirtingų kartų aktorius: Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką.
Techniškai pastatymai Lietuvoje ir Vokietijoje – tokie patys, tačiau aktorių pasirinkimas spektaklį keičia iš esmės: skirtinga energija, skirtingi vaidybos stiliai, skirtingos plastinės ir vokalinės galimybės sukuria vizualiai panašius, tačiau energetiškai nevienodus spektaklius.
M.Zemleckas ir D.Svobonas yra ne tik skirtingų kartų atstovai, pasižymintys skirtingomis vaidybos technikomis, tačiau ir kuria kontrastingus vaidmenis. Įdomu tai, jog nors scenoje – tik du aktoriai ir jie kuria vieną ir tą patį Doriano vaidmenį, tačiau įkūnijamų personažų, regis, daugybė. Spektaklyje nekuriamas vientisas personažo paveikslas. Vienas aktorius kuria skirtingas nuotaikas, žaidžiama ne tik su kūno plastika, bet ir balso galimybėmis: laviruojama nuo soprano iki boso.
„Man patinka, jog šiame spektaklyje yra du aktoriai, nes jie labai skirtingi. Vienas turi žemesnį balsą, o kitas – aukštesnį. Vienas yra vyresnis, kitas – jaunesnis. Vienas „lengvesnis“, kitas – „sunkesnis“. Šie aktoriai papildo vienas kitą. Du – yra vienas“, – pažymi režisierius.
-
Robertas Wilsonas: „Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti“
-
Režisieriaus R.Wilsono premjera „Dorianas“ Diuseldorfe sutikta ovacijomis: lietuviška versija NKDT – jau šį spalį
-
Kaune viešintis R.Wilsonas pristato premjerą: negaliu pakęsti psichologinio teatro
D.Svobono vaidyba pasižymi statiškumu ir, kaip sako pats režisierius, jis gerokai „sunkesnis“, pavyzdžiui, nei jaunesnės kartos aktorius M.Zemleckas. Doriano personažas atgyja ypatingomis spalvomis. Jis – lengvesnis, žaismingesnis, įvairesnis, pavyzdžiui, nei D.Svobono kuriamas protagonistas. Maloniai nustebino aktoriaus M.Zemlecko plastiniai ir vokaliniai sugebėjimai.
„O.Wilde‘as buvo tikras dendis: kosmopolitiškas, iškalbus, šmaikštus, dažnai aštrialiežuvis, tobulai elegantiškas“, spektaklio programėlėje rašo Konradas Kuhnas. Tokį Dorianą, kurį suvaidino M.Zemleckis, mačiau: dominavo valiūkiškumas, kandi ironija ir nepaprasta elegancija.
Pats R.Wilsonas yra sakęs, jog geras aktorius – vienu rankos mostu gali valdyti publiką. „Doriane“ matome to pavyzdį. M.Zemleckas po kabareto „Benamis katinas“ vos mosteli pirštu į publiką, o ši prapliūpsta ovacijomis.
M.Zemleckas po kabareto „Benamis katinas“ vos mosteli pirštu į publiką, o ši prapliūpsta ovacijomis.
Kartais sunku atskirti, kada, kuris aktorius vaidina tam tikroje scenoje, kol šis neprabyla, o čia reikėtų išskirti labai įtaigų ir įspūdingą grimą, būdingą visiems R.Wilsono spektakliams. Aktorių veidai nugrimuoti vienodai: balta odos spalva, nupiešti ryškūs, nustebusio personažo bruožai, grimas primena mimams būdingas kaukes.
R.Wilsonas atsisako tradiciniam teatrui būdingų psichologizuotų veikėjų charakterių ir natūralizmo, kuris siekia tiksliai atspindėti tikrovę. Režisierius teigia negalintis pakęsti psichologinio teatro, tad spektaklyje psichologijos tikrai nerasime.
Aktoriai labiau „veikia“, nei vaidina, ir yra įgalinami kaip simboliai, ženklai, marionetės. Jų svarba sceniniame veiksme nesiskiria nuo scenografijos, apšvietimo, garso ir teksto svarbos. Kartais, stebint aktorius, vaizduotėje susidaro kiek komiškas vaizdas: R.Wilsonas stovi šalia ir tampo aktorių-marionečių virveles, nuspręsdamas, ką ir kaip šiam daryti scenoje. Tai parodo, kiek tiksli ir iki smulkmenų surežisuota yra aktorių vaidyba.
R.Wilsono spektakliams būdingas aktoriaus judesių sulėtinimas ir tikslumas. Režisieriaus spektakliams išskirtinai būdingi lėti judesiai ir maksimalus aktoriaus judesių suvaržymas. Aktoriaus ėjimas nuo vieno scenos galo iki kito gali užtrukti kelias minutes ir daugiau. Sulėtinti aktorių judesiai griauna veiksmo idėją. Taip pat spektaklyje labai svarbi tampa tiksli judesių, balso, mimikų, gestų plastika.
Įdomus sprendimas į sceninį veiksmą įtraukti techninį personalą: jie sudalyvavo keliose scenose, taigi taip atsidūrė kitose, nei jiems įprasta, gretose. R.Wilsono spektaklis reikalauja techninio pasiruošimo, tad pastebėti sunkiai dirbusius darbuotojus ir parodyti publikai, kas už to darbo slypi – puikus režisūrinis sprendimas. Reikėtų pastebėti, jog R.Wilsonas savo spektakliams dažnai pasirenka neprofesionalius aktorius, nes jo režisūra dažnai reikalauja daugiau disciplinos ir tikslumo nei profesionalių aktorinių gebėjimų.
Teksto gausa – pažadinti intelektui
„Dorianas“ yra spektaklis apie tris menininkų meilės istorijas, pasibaigusias tragedija. Oscaro Wilde‘o herojus Dorianas įsimyli pats save – įsako dailininkui nutapyti dailininkui paveikslą, kuris sentų vietoj jo. O.Wilde‘as įsimyli poetą Alfredą Douglasą, tačiau pastarojo tėvas įkalina O.Wilde‘ą už „šiurkštų nepadorumą“. Taigi rašytojas savo dienas baigia atskirtas nuo visuomenės. Dailininkas Francis Baconas įsimyli jį norėjusį „apšvarinti“ vagišių George Dyerį, tačiau meilės atomazga pasibaigia tragedija.
Visas šias istorijas į vieną sujungia amerikiečių dramaturgas Darryl‘as Pinckney. Jis perfrazuoja citatas iš O.Wilde‘o romano „Doriano Grėjaus portretas“, „paleistuvystės“ proceso prieš O.Wilde‘ą teismo protokolų bei jo mylimojo A.Douglaso laiškų ir eilėraščių.
R.Wilsonui būdinga vaizduoti žinomas dramas su truputėliu ironijos, ko nebuvo išvengta ir „Doriane“, sujungiant tris skirtingas istorijas: meną, menininko santykį su savo kūriniu, tragišką meilę ir grožį.
Spektaklio tekste nėra dramai būdingos struktūros ir nesilaikoma vieno aiškaus naratyvo. Tekstas fragmentuotas, išskaidytas, o tai apsunkina galimybę sekti vientisą istoriją. Kartais stengiantis suvokti gausų tekstą, buvo sunku sekti ne mažiau gausius sceninius vaizdinius, bet, manau, toks ir buvo režisieriaus tikslas – paskandinti žiūrovą tekstinėje gausoje tam, kad šis būtų provokuojamas intelektualiai.
Režisieriaus tikslas – paskandinti žiūrovą tekstinėje gausoje tam, kad šis būtų provokuojamas intelektualiai.
Atskiros pagyros keliauja spektaklio vertėjui, poetui Dominykui Norkūnui. „Doriane“ buvo galima ir skaityti angliškus teksto originalo titrus, ir klausytis aktorių atliekamo teksto lietuviškai. Kartais žvilgtelėdavau į anglišką tekstą bei lyginau su lietuvišku vertimu. Be to, buvau maloniai nustebinta: vertėjas surado įdomių kampų ir išties poetiškų išsireiškimų. Gana sudėtingas, nevientisas tekstas nuskambėjo sklandžiai ir įtaigiai.
Spektaklio dramaturgijoje, kaip ir vaidyboje – netrūksta kontrastų. Kalbama apie žmogaus dvilypumą, apie tai, kaip save įsimylėjęs narcizas gali tapti benamiu katinu, neskiriančiu gėrio nuo blogio. „Jis paprasčiausiai neskyrė gėrio nuo blogio. Lyg benamis katinas. Like an alley cat“, – nuskamba spektaklyje. Šis dvilypumas labai svarbus spektaklio akcentas: jis atsispindi ne tik tekste, bet ir aktorių vaidyboje, kostiumuose, scenografijoje, apšvietime.
Spektaklio dramaturgijoje, kaip ir vaidyboje – netrūksta kontrastų.
Svarbi – kiekviena smulkmena
Kaip jau minėta – visi spektaklio komponentai yra lygiaverčiai. Kaip vaidyba, muzika ir tekstas, svarbi ir scenografija bei apšvietimas. Pats R.Wilsonas ne tik režisavo spektaklį, bet ir sukūrė „Doriano“ scenografiją bei apšvietimą.
Retai pasitaiko, jog tokio masto režisieriai kurtų sceninį apšvietimą patys, tačiau R.Wilsonui ypatingą svarbą sudaro šviesa. Jis net yra sakęs, jog tai svarbiausia teatro dalis.
Tekste nuskamba frazė: „Šviesa absoliučiai tobula. Argi tai nenuostabu?“ Belieka pritarti. Išties, apšvietimas – tobulas. Tarpusavyje dera šviesos ir šešėlių žaismas, kuris sukuria mistifikuotą atmosferą bei suteikia spektakliui gyvybės.
Scenografijoje spektaklio pradžioje dominavusį chaosą ilgainiui keičia maloni, preciziška švara. Čia ir vėl matome ir vaidybai, ir personažams būdingus kontrastus. Kiekviena detalė – tiek apšvietime, tiek scenografijoje – apgalvota iki smulkmenų. Regis, nėra nieko, kas nebūtų savo vietoje, nieko, kas yra nereikšminga ir nebūtina.
Čia atmintyje išnyra įdomus preciziško tikslumo pavyzdys. Kuriant scenografiją vienam spektakliui, techninis direktorius pasiūlė R.Wilsonui panaudoti aliuminiu aptrauktą medinę kėdę vietoj visiškai medinės, tačiau režisierius rėžė: „Ne, aš noriu medinių kėdžių. Jei pagaminsime kėdes iš aliuminio, jos neskambės, kai nukris ir atsitrenks į grindis. Jos skambės kaip metalas, o ne medis. Tai skambės klaidinančiai.“
R.Wilsono režisūrai būdinga ne tik apriboti aktorius, bet ir išlaikyti griežtą spektaklio struktūrą, todėl ne be reikalo režisieriaus darbai vertinami kaip išsiskiriantys ypatinga formos svarba. R.Wilsonas tokiu būdu siekia ne apriboti aktorių ir žiūrovų fantaziją, o atvirkščiai – jis tiki, jog griežtame formalume gali atsirasti daugiau erdvės fantazijai ir tikrajai tiesai.
Šviesa absoliučiai tobula. Argi tai nenuostabu?
Estetinė švara, preciziškas tikslumas, meistriškai tiksli vaidyba buvo atsvara teksto chaotiškumui ir gausai, kurį retsykiais buvo sunku sekti ir suvokti jo esmę. Šis spektaklis leido prisiliesti prie R.Wilsono kūrybos ir pajusti jos galią – kai per formalumą, kuris neįkalina, o leidžia pasitikėti spektaklio profesionalumu – gali išlaisvinti mintis ir fantaziją. Spektaklis leidžia pajusti grynąją tiesą, ko ir siekia režisierius.
Po spektaklio, lūkuriaudama palto, klausiausi žiūrovų atsiliepimų apie spektaklį: „Labai patiko, bet nesupratau.“, „Nepaprastai gražu, bet apie ką?“ ir pan.
Man regis, suvokti čia reikia ne pačią istorijos esmę, neieškoti personažų motyvų prasmės, nesistengti tiesiogiai suvokti teksto, o pamėginti įsisavinti režisūrinio profesionalumo ir sceninių elementų dermę. Žiūrovams linkiu pajusti estetinį pasitenkinimą ir priimti intelektualinį iššūkį. Po šio spektaklio kartelė teatriniams spektakliams ir jų techniniams niuansams, aktorių vaidybos galimybių spektrui bei režisūros, suvaldančios ir įrėminančios visą spektaklio esmę – pakilo gerokai aukščiau. Tikiu, kad R.Wilsono vizitas Lietuvoje įkvėps mūsų šalies teatralus, o Nacionalinio Kauno dramos teatro komandą kilstelės į kitą profesionalumo lygį.
